fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Kodėl mes bijome būti atviri?

Kodėl mes bijome būti atviri?

by Neko

Nes tai yra su**ktai sunku. Štai, kodėl. Ir visai nesvarbu, kokios yra gilesnės viso to priežastys, tai yra velniškai sunku.

Gyvename savo, daugiau mažiau, mažuose pasauliuose, apsistatę aplink save žmonėmis, kurie nebūtinai yra artimi mūsų sielai. Coelhiškųjų sapalionių entuziastai gali drąsiai pradėti garsiai šaukti “viskas yra tavose rankose”, “imk ir keisk”, bet.. bet ne visi dalykai yra keičiami. Negali pasirinkti šeimos, kartais negali atsiriboti nuo draugų (arba kaitalioti jų kaip kojinių), negali pasirinkti bendradarbių ar atsitiktinių pažinčių. Tad tenka taikytis prie to, ką “turi”.

Mūsų vidiniuose pasauliuose vyksta begalės kovų, apturime n+k monologų, susidėliojame nesuskaičiuojamas galybes pačių įvairiausių scenarijų pačioms įvairiausioms situacijoms, o kad viskas įgautą galutinai stiprią formą, mums reikia viskuo dalintis. Mums reikia dalintis mintimis, emocijomis, pamąstymais. Daug dalykų įgauną kitą spalvą, išvydę dienos šviesą. Mums būtina dalintis savimi, bet.. mes bijome būti nesuprasti. Bijome, kad būsime išjuokti. Tikrai nenorime pasirodyti silpni, o gal per daug mandri. Kad ir kiek daugybė žmonių sakytų “man nesvarbu, ką apie mane mano kiti”, tai nė velnio nėra tiesa. Mes esame atspindžiai ir rinkiniai pačių artimiausių mums žmonių. Mes esame refleksija to, ką matome kituose ir ką kiti mano mumyse. Tad natūralu, kad tenka laviruoti tarp atvirumo ir uždarumo. Tenka svarstyti ir n kartų permąstyti.

Būti atviru žmogumi, dažnu atveju – būti nesuprastam.

Gražiai skamba “išsipasakok, aš suprasiu”. Tačiau kiekvienas mes esame individualios asmenybės (nors kai kurių žmonių niekaip nepavadinčiau asmenybėmis, tiesiog asmenimis) su savitu pasaulio matymu ir jo suvokimu. Ir visai nesvarbu, kiek tolerancijos tas žmogus nešioja savyje, nesvarbu, kiek empatijos turi, jis nebūtinai supras savitą matymo kampą. Taip, galimai jis neteis, galimai net nepagalvos kažko blogo, bet tiesiog nesupras, o tiksliau, supras, bet savitai. Būti atvira asmenybe, mano akimis, nėra atverti visas kartos, nesitikint būti suprastam pilnavertiškai. Labai gerai jaučiasi, kada mandagumas ir empatija apgaubia pokalbį beprasme pilkuma, o kada net tyla turi daugiau spalvų. Tad būti atviriems yra sunku, nes reikia žinoti, kiek kada ir su kuo galima tokiu būti.

Apie baimę būti panaudotam ir išmestam, turbūt, geriau patylėsiu. Aš kalbu gan daug. Bendrauju gan daug. Rašau gan daug. Nebijau, kad kažkieno akyse atrodysiu vienaip ar kitaip, nebijau, kad kažką nuvilsiu. Kaip tik manau, kad atvirumas gali padėti kitiems būti drąsesniems, bet ir aš pergyvenu (turbūt tai teisingiausias žodis) būti įskaudintam. Tai šlykščiai nesmagus jausmas, kuomet su kiekviena diena vis labiau yra prisileidžiamas žmogus, susikuriant vaizdinį, kad ir jis tave įsileidžia, kol vieną dieną, supranti, kad tai tik butaforinė iliuzija, išnykusi, nesvarbu dėl kokių priežasčių (nes kam jos rūpi, kokia yra baigties priežastimi). Lieki kaip tas senukas prie jūros su suplėšytais tinklais ir kiaura gelda. Tuomet savy turi daugiau klausimų nei atsakymų, tuomet turi daugiau negatyvumo nei pozityvumo, tuomet turi daugiau tuštumos nei pilnatvės. Ir tik nuo žmogaus asmenybės priklauso kaip greitai atsigausi, kaip greitai galėsi vėl pasinerti į tokią avantiūrą. Vieniems reikia daugiau laiko, kitiems mažiau, bet visą tai palieka randus. Tai lieka kažkur giliai, tai neišnyksta. Tai virsta saugikliu, pavadinimu “gyvenimas”.

Būti atviriems turi pliusų, bet turi ir minusų. Tai gali padėti išsivalyti, tai gali padėti rasti atsakymus ar padėti tobulėti, bet tai gali skaudinti, pasodinti ant žemės ar parodyti, kad dalis žmonių yra savanaudžiai šikniai.

Būti atviresniems yra būtina, bet kiek kada ir su kuo, lai tai būna kiekvieno laisvas pasirinkimas.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
4

You may also like