Neseniai perskaičiau mėgstamos autorės, Françoise Sagan, biografiją. Jos kūrybą mane papirko nuo pirmųjų prisilietimų. Papirko laisvumu, nebanaliu tiesmukumu ir gyvenimo būdo propagavimu, kurio, maniau, kad norėčiau. Jūs mane teisingai supratote, reikšmingiausia sakinio dalis –  „maniau, kad norėčiau”. Naiviai žavėjausi ir siekiamybe, daugybę metų laikiau dalykus, kurie man yra suprantami ir priimtini, bet tik žvelgiant į juos iš šalies. Pakuliškai susikūręs „kieto” gyvenimo idealą, atmesdavau itin svarbią aplinkybę, kad visą tai nėra man. Spausti save į susikurtus ideologinius rėmus reiškia, anksčiau ar vėliau atsimušti kakta į sieną, prigimčiai laimėjus prieš iliuzijas.

Kaip manote, kokiomis iliuzijomis ir siekiamybėmis gyvenau?

Françoise Sagan kūriniuose veikėjų lūpomis autorė atskleidžia dalį asmeninio gyvenimo peripetijų. Būtent pastarasis yra, nors gal reikėtų sakyti buvo, mano banalioji siekiamybė. „Ji gyvena netvarkingai, įnirtingai alina savo kūną, juokiasi, šoka, geria, myli, slėpdama nuo visų, o galbūt ir nuo savęs, sutrikimą: baimę, nuobodulio siaubą. Ją užvaldęs troškimas atmesti bet kokius laisvės apribojimus, jos entuziastingas rašymas galbūt kilęs iš tos didžiulės tuštumos joje, nuo kurios reikia pabėgti. (..) Jos gyvenimas – bemiegės audringos naktys, triuškinantis humoro jausmas, alkoholis ir kvaišalai (..) vienos nakties nuotykių ir visą gyvenimą trunkančių draugystės ryšių kaita.”

Mane žavėjo laisvės narkotikas, nerūpestingumas, šaltai tuščias vidus ir amžinas nuotykių ieškojimas (tik rašydamas žodį „nuotykiai”, nekalbu apie vienos nakties vakarėlių gausybės ragą. Nuotykiai – kelionės, vakarėliai (kai sportas leidžia), neprognozuojami įvykiai ir pan.). Mane visą tai žavėjo, aš tuo degiau. Mane nuolatos supo begalės žmonių, bet arti nieko niekada neprisileidau. Nenorėjau nė menkiausio laisvės apribojimo. Nenorėjau prarasti savęs. Bandau spėti, kad dalis jaunų žmonių taip elgiasi.

Skaitydamas F. Sagan biografiją ėmiau dėliotis mintis, kad ji, kaip ir aš, bėgo nuo gyvenimo, bėgo nuo atsakomybės. Tai nėra gyvenimo būdas, tai tik skydas, leidžiantis pasislėpti. F. Sagan save alino, skandindama dienas ir naktis alkoholyje, narkotikuose, aš pasirinkau kitą alternatyvą – sportą. Fizinis nuovargis išdaužo mintis. Rezultato siekimas priverčia laikytis griežtos disciplinos (ypač, kai bėgiojau daug rimčiau). Tai leidžia nepaslysti ir nepalūžti. Vėliau tai tampa milžiniška gyvenimo dalimi, be kurios nebemokama gyventi. Tai tampa vienintele pabėgimo galimybe. Daug sudėtingiau „parintis”, kai kūnas nuolatiniame nuovargyje. Daug mažiau laiko galvoti, kai „kali” po dvi treniruotes per dieną. Nėra laiko intrigoms, santykiams, peripetijoms, nes esi amžinai „kitur”.

Naiviai galvojau, kad laisvė yra siekiamybė. Taip, žmogui laisvė yra būtina. Tačiau jos formos gali kisti, priklausomai nuo asmenybės. Klydau manydamas, kad kitas žmogus gali riboti, klydau galvodamas, kad gyventi vienam – daug lengviau. Kartais mes save apribojama ir žalojame daug labiau nei kitas žmogus.

Man reikėjo (per) daug laiko, kad suprasčiau, jog susikurtas gyvenimo idealas – vaikiškai naivi laisvumo iliuzija. Laisvė – gerai, bet ją galima išsaugoti bei praplėsti su „savo” žmogumi šalia. Daug stipresnis jausmas yra rūpesnis kitu žmogumi. Sukurti saugumo jausmą, būti šalia, kai sunku ir juo pasidalinti, įkvėpti, džiaugtis nuostabiais dalykais. Tai daug stipriau už šaltai tuščią laisvę.

Rašymas – gyvenimas

Pavydžiu Françoise Sagan jos talento rašyti, jos atsidavimo šiai veiklai. Jai tai buvo dar viena galimybė pabėgti, gyventi kitus gyvenimus. Savo pirmąjį romaną parašė būdama 17 metų. Tapo žvaigžde. Tai sukūrė galimybes gyventi pašėlusį gyvenimą (o dar sako, kad pinigai neatneša laimės..). Gavusi viską, ką galima įsigyti už kapitalistinio pasaulio skaičiukus, vis viena liko  su tuščiu vidumi. Vakarėliai anksčiau ar vėliau baigiasi, draugus ir meilužius pakeičia kiti draugai ir meilužiai, bet tuštumos jausmo taip niekas niekada ir neužpildė. Baimė? Nenoras? Silpnumas? Turbūt vieno ir konkretaus atsakymo niekada nebuvo. Tik mišinys pačių įvairiausių emocijų, minčių ir aplinkybių.

Mano pasaulyje rašymas yra pakeistas skaitymu. Nors belenkaip norėčiau mokėti ir galėti rašyti. Rašyčiau filosofinius romanus, bet tam reikia laiko ir talento. Deja. Skaitydamas aš pabėgu nuo mane supančios aplinkos ir pasineriu į kitus pasaulius. Analizuoju personažus, sugeriu mintis bei emocijas, apsvarstau, kaip aš elgčiausi vienoje ar kitoje situacijoje. Mokausi gyventi, gyvendamas tūkstančius kitų gyvenimu.

Vietoje pabaigos žodžio

Vieni teigia, kad žmonės nesikeičia, kiti mano priešingai. Aš pritarčiau pastarajai minčiai. Tik viskam reikia laiko ir didelio noro. Sporto ir knygų mesti neketinu, bet saganišką mąstyseną palieku praeityje. Lai ji dūla užmaršties kertėlėse.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂