fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Svajonės lyg smėlis

Svajonės lyg smėlis

by Neko

Tyliai užverti duris svajonėms nėra mano pasirinkimas. Ir visai nesvarbu, kad durys – butaforinės, svajonės – trapios, o aš – keistas. Keistas pats sau, keistas kitiems. Nežinau, kaip jūs, bet aš buvau mokytas būti santūriu, svajoti tyliai, mat tai gali išgąsdinti, o gal hmmz, tiksliau, įžeisti svajones pildančią fėją (padla, ane?) ir tuomet svajos išnyks lyg miražas Sacharos dykumoje. Nors nesu ten buvęs, nors nesu ten buvęs be vandens, kad imtų vaidentis, bet esu skaitęs. Turbūt nėra keista, ane?

Esu skaitęs Antoine de Saint Exupéry (aha, tai tas vyrukas, parašęs “Mažąjį Princą) romanus, kuriuose jis aprašo savuosius išgyvenimus dykumoje. Realybė ir fikcija, rytojus ir užmarštis tampa vienalyčiu padaru ir tik viltis bei noras išgyventi, jie nepasiduoda, jie netampa kitos, baugiai tuščios esybės dalimi. Būtent viltis, gimininga siela svajonėms tampa papildomu energijos šaltiniu, varinėjančių kraują, pakeliančiu žvilgsnį ir neleidžiančiu užgesti tikėjimui. Kol plaka širdis (repuoja GnG Sindikatas), tol rusena viltis, tol gimsta svajonės, kartais pavirstančios į siekius.

Nesu buvęs dykumoje, bet žinau, o gal tiksliau sakant, noriu tikėti, kad pirmiau mirčiau aš, nei mirtų manasis tikėjimas, mano svajonės. Mat bandymas man įskiepyti santūrų svajojimą, savęs uždarymą pilkai niuriame kamputyje, nepavyko. Mano sielai reikia gyventi viltimis, mano pasauliui reikia tikėjimo rytojumi, mano kuriamai, kad ir fikcijai, virstančia keliu, reikia svajonių. Jos tarsi smėlis – pavieniui tai tik mažos dalelės, blaškomos vėjo, bet kuomet jų daug, nesuskaičiuojamai daug – beveik neįveikiamos dykumos, kopos. Svajoti tyliai ar garsiai, daug ar mažai – laisvos valios pasirinkimas, kad ir kokie laikai būtų už lango, kad ir kokie mokytojai mus mokintų.

 

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
1

You may also like