fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Šalis, kurią savi gina nuo savų

Šalis, kurią savi gina nuo savų

by Neko

Mojuojantys vėliavomis, garsiai rėkiantys, dažnu atveju, vietoje argumentų, naudojantys keiksmažodžius, stoja mūru ginti šalį, šeimą.. Tik vargu, ar jųjų vadai yra tikrieji šalies gelbėtojai, šalies, kurios ginti nereikia.

Visuomet, nors reikėtų sakyti sakyti dažniausiai, už pilkos masės stovi kiršintojai, turintys savo asmeninių ambicijų. Jie, šlykštūs pataikūnai, žaidžiantis žmonių tamsumu, kursto neapykantą vien dėl asmeninių priežasčių: valdžios troškimo, savo idėjų realizavimo, neatsižvelgiant į kitus, noro būti dėmesio centre, turto troškimo, savojo, garsiai klykiančio ego paglostymo. Tokie padugnės, apsimetę gelbėtojais, pradeda žaisti “Vargdienių”* tamsumu, bukumu ir emocijomis. Pilkajai masei nereikia tiesos, nereikia argumentų ar faktų. Jie tiesiog nori būti išgirsti, jiems reikia, kad kas nors paglostytų jųjų ego, jiems reikia išlieti susikaupusi, dažnu atveju nenusisekusio, dėl asmeninių priežasčių, gyvenimo skausmą ir pyktį. Joks save gerbiantis tamsuolis nepatikės ir nesupras, kad labai dažnu atveju, tik jis pats yra kaltas dėl savojo nenusisekusio gyvenimiško kelio. Tai ne ES, tai ne valdžia, tai ne geriau gyvenantys asmenys yra kalti dėl jo asmeninio gyvenimo dugno pramušimo kakta. Tik jis tuo netiki, kalti visi, kalta aplinka, tik ne jis. Todėl tokių sužeistų paukščių maitintojai nesistengia jiems atverti akių, jie yra protingesni už juos. Kiršintojai pudruoja smegenis ir tik dar labiau atveria niekuomet negyjančiais žaizdas. Juk sužeistas žvėris visuomet būna agresyvesnis. Pikta minia, įsitikinusi, kad yra nuskriaustoji ir teisingoji visuomenės dalis tiki savo dievaičiais, kurie patepa, it Jėzus balzamu sužeistas sielas. Jie eina į kovą, kad ir tariamą, kad ir donchikotiškąją, bet eina. Juk jų vadai jiems žada rytojų, kuriuo patys netiki, kurio nėra, bet kuris jiems gali atnešti grąžos. Na, o masė, ji tėra įrankis, leidžiantis siekti savųjų tikslų. Hitleris klykė, kad reikia vieningos Europos ir milijonai žuvo su šiuo tikėjimu sieloje. Kryžiaus žygių dalyviai guldė galvas, “gindami” kitus krikščionis (nežinantiems, tikroji priežastis – ekspansija į kitatikių ir pagonių kraštus). Pasaulio istorija yra kupina tokių pavyzdžių. Mes ją žinome. Tačiau tamsuma neleidžia to suprasti kitiems.

Dažnai sakoma, kad gyvenimas ir pasaulis keičiasi. Aš manau, kad nė velnio jis nesikeičia. Keičiasi aplinka, keičiasi aplinkybės, bet žaidimo taisyklės lieka tos pačios: skaldyk ir valdyk. Na, o valdyti daug lengviau tamsumą. Todėl aš nuolatos rašau ir kalbu, kad edukacija yra kelias į šviesesnį rytojų. Pasaulėžiūros plėtra, naujų horizontų atradimas yra kelias į geresnį gyvenimą. Vien kalbų, kad reikia daugiau tolerancijos, daugiau empatijos neužtenka. Reikia didelių ir toliaregiškų pilietinių kampanijų, reikia drąsos, kuri būtų saulė, prašalinanti tamsumas.

Mūsų šalis yra šauni vieta gyventi. Per 30+ nepriklausomybės metų pasiekėme labai daug, tačiau su kapitalistinio pasaulio gėrybėmis, gavome ir papildomų saldainiukų (žinot, juk kiekviena akcija turi savo mažų žvaigždučių) – atotrūkį tarp skirtingų socialinių sluoksnių, kad ir kaip baisiai tai neskambėtų, kuris tik didėja. Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl renkasi žmonės, mojuojantys vėliavomis, ginti šeimų ir šalies. Nemanau, kad didžioji  gynėjų masė mąsto racionaliai ir globaliai. Jie telkiasi vedini noro gyventi geriau. Būtent tokia saviraiškos forma yra jų bandymas keisti savo gyvenimus, o kaip jau rašiau, “turime” padugnių, besinaudojančių jais. Reikia suprasti ir dar vieną dalyką, kad mes valtyje esame visi kartu. Norint plaukti greičiau ir darniau neužtenka pasijuokti, pasipiktinti ar pasišaipyti. Neužtenka ir užsimerkti. Žinoma, kad visuomet galima gyventi sau tykiai, bet gali ateiti diena, kuomet gyvensime, kaip Indijoje, kuomet reikės statytis namų kvartalus, aptvertus dvimetrinėmis tvoromis su spygliuota viela. Atskirtis niekur neveda. Tai praraja.

Šį įrašą rašau, pagautas pykčio bangos (kuris atslūgo), kuomet moteris, viename iš “gynėjų” mitingų nesugebėjo išgiedoti Lietuvos himno [nemoka teksto]. Man koktu ir šlykštu matyti tokius vaizdus. Jaučiuosi lyg Rokantenas** uždarytas šių laikų pasaulyje, bet emocijoms atslūgus, aš suvokiu, kad jie yra dalis visuomenės, kurios negalima ištrinti. Tačiau tikiu, kad nusisukti taip pat nėra teisingas sprendimas. Mes turime kalbėti, turime edukuoti. Turime parodyti tikruosius jųjų vedlių veidus. Tai ilgas ir, matyt, niekada nesibaigiantis procesas, bet toks jaus tas gyvenimas.

*”Vargdieniai” yra prancūzų klasiko, romantizmo pradininko, Victor Hugo, romanas apie katorgininko Žano Valžano gyvenimą.

** Rokantenas yra pagrindinis Jean-Paul Sartre romano “Šleikštulys” veikėjas, kamuojamas egzistencinių gyvenimo klausimų. Ši knyga laikoma egzistencinės filosofijos Biblija. Beje, autoriaus skulptūrą galite rasti Nidoje ant Parnidžio kopos.

Švieskitės, kreipiuosi į lietuviškuosius vargdienius, kurie niekada neskaitys šio teksto ir neginkite to, ko ginti nereikia.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
3

You may also like