Neko

Netikiu nei vienu (beveik) žmogumi, kuris teigia, kad jam patinka stebėti saulėlydžius. Tai apsišaukėliai, bandantys pritapti prie stereotipų kūrėjų sukurtos iliuzijos. Pasakykite man nuoširdžiai, ar esate matę žmonių, kurie būtų pilno proto, be jokios abejonės, praleidžiančių valandų valandas stebėdami saulę? Žinoma, kad nesate. Normalūs žmonės turi, ką veikti gyvenime ir be šio, niekam tikusio marazmo. O tie, ale romantizmo laikmečio puoselėtojai, kaip jau minėjau yra tik iliuzijų burbulo aukos, kurios, pačiu geriausiu atveju, užfiksuoja netikėtai užmatytą akimirką savo mobiliuoju ir įmeta nuotrauką į mirštančius soc. tinklus su prierašu „nofilter“, prieš tai praleidę kaip minumum 30 minučių, dailindami atspalvius. Ir kam visą tai daroma? Kad patiktų tokiems patiems apsišaukėliams, kuriems, iš tiesų, nerūpi į juos panašūs, nes tuomet nesijaučia išskirtiniais? Kad pasijaustų šio pasaulio dalimi, kuriai tiesiog nusišikti ant jų? Kad nebūtų robotukais, darančiais robotiškus veiksmus? Kad darydami tai, ką daro visi, išsiskirtų? Tik iš ko ir kam? Tik, žinoma, šiuo metu yra madinga „išsiskirti“ (tiek klausimas ar su kažkuo, ar iš kažko) ir būti unikaliu. Ir visai nesvarbu, kad tai yra dirbtina ir nenatūralu. Visai nesvarbu, kad tai juokinga kaukė, uždėta ne ta puse ir ne tada, kada reikia, jeigu iš viso, kada nors to reikėjo. Nors ką aš žinau, būdamas senųjų laikų atgyvena, stebintis dangumi plaukiančius debesis, skaitantis poeziją ir dievinantis besileidžiančią saulę. Ką aš suprantu, būdamas stebėtoju, kuomet aplink mane nebūna nei gyvos dvasios. Esu tik praeities šešėlis užstrigęs dabartyje su prierašu „nuobodus“.

Mūsų žvilgsniai susitiko vos keletai akimirkų. Tavųjų akių giluma negyvoje mano sieloje sujaukė tylą. Tai buvo prieš keletą metų. Buvau sudužęs laivas, o tiksliau, jo liekanos, plūduriuojančios jūroje ir nenorinčios grįžti į krantą. Į krantą, tokį pažįstamą ir savą, bet kartu svetimą ir atgrasų.

Kambaryje vyrauja tyla. Ant sofos prie vos vos praviro svetainės lango miega juodas katinas. Jis saugo ramybę, kuri bet kurią akimirką bus sujaukta pirmųjų pavasario saulės spindulių.

Paskutinį kartą tave mačiau prieš septynias vasaras. Tąsyk stebėjome danguje žaidžiančius aitvarus. Jie kovojo vienas su kitu lyg neseniai gimę kačiukai, puldami agresyviai, bet neturėdami nei menkiausio tikslo sužeisti vienas kito.

Gan ilgą laiko tarpą stebiu tuščią popieriaus lapą. Žiūrint į vieną tašką, galima išvysti, kaip kas keletą akimirkų balta spalva pakeičia savąjį atspalvį.