Vyras sėdėjo ant šaltų betoninių grindų. Akys, tapusios tuštuma, žvelgė į vieną, beribėje erdvėje pasiklydusį, tašką. Nežinantys, kad šis padaras vis dar yra organinė būtybė, galėtų susidaryti klaidingą įspūdį, jog tai puikus Madam Tiuso kūrinys. Tobulas sustojusios akimirkos įkaitas.
Blausią šviesą patalpoje skleidė vos trys lempos. Likusios buvo perdegusios. Galimai jau seniai. Viena iš veikiančių, mirkčiodama skleidė lengvai erzinantį traškėjimą, panašų į itališkų automobilių posūkio garsą. Tačiau Vovkai jis neegzistavo. Neegzistavo visas likęs pasaulis. Neegzistavo ir jis pats. Bent jau taip, kaip mes esame įpratę suvokti asmens egzistenciją.
Apie laktatą internetuose yra prirašyta begalės straipsnių. Ne ką mažiau galima rasti nuotraukų Stravoje, kuriose žmonės dalinasi savais laktato skaičiukais. Šiame įraše trumpai apžvelgsiu, kaip į tai žiūriu aš. Kaip dėlioju treniruočių intensyvumą.
Seniai nerašiau apie sportus, kurių mano gyvenime netrūksta. Tad, važiuojam. Pakalbėkime (keistai skamba šis žodis, kuomet aš rašau, o jūs skaitote, bet tebūnie) apie tikslus ir periodizaciją.
Teko pasilenkti dar sykį. Šį kartą į mane skriejo vaza. Galimai prieš tai paleistas pliušinis meškinas, mylimajai pasirodė per daug švelnus įnagis karui sulošti. Nereikia būti genijumi, kad suprastum elementarų faktą, jog prieš keletą akimirkų išsakyti argumentai, turėję numalšinti kilusį įtūžį, nesuveikė.
Po keleto traukuliškų durų skambučio zvimbtelėjimų, suurzgė Čyta. Taip, jūs mane supratote teisingai. Suurzgė katė. Bangos namuose būna keliamos dar didesnės, kuomet ima čirškėti domofonas (durnavotas žodis). Tie, kas turite šį plastmasės gabalą namuose, ne tik kaip interjero puošmeną, žinote jo skleidžiamus garsus. Dažniausiai į jį (ar per jį, o gal juo) skambina arba suveda kodą: woltas, barbora, Jahovos liudytojai ar eiliniai bulvių pardavinėtojai. Manuoju atmetu, juo naudojasi keletas draugų.
