Ateis diena, kuomet šiame tekste aprašytos treniruotės man pačiam kels šypsnį, galvojant “vaiki vaiki, tu dar nežinai, kas yra sunku”. Tačiau šiai akimirkai, šie važiavimai buvo sunkiausia, ką esu atlikęs ant dviračio. Tikiu, kad daugiau važinėjantiems, treniruojančių skaičiai sukels nevaldomo juoko priepuolius. Na, bet šį kartą labiau apie kančios jauseną, ne apie skaičius. Viliuosi, kad ateis diena, kai skaičiai bus smagesni, o jeigu ji neateis, tuomet aš ateisiu pas ją 🙂
Trys baisiosios treniruotės
- 3 kartai po 20 min palaikant pulsą 160 ir minant sunkia pavara. Ši treniruotė daužė lyg žaibas daužo aukščiausią girios ąžuolą. Daug, skausmingai ir nuolatos. Pirma, derinu bėgimą su dviračiu (tik primenu), tad kojos buvo užkaltos nuo vakar darytų pagreitėjimų, širdis pavargusi nuo bendro krūvio, o kūnas verkiant prašė masažo. Tuo metu buvau Portugalijoje ir dar tik ieškojau kaip susidėlioti savaitinį krūvį, kad jis kaip įmanoma protingiau “apkrautų” kojas ir cardio. Antra, buvo tragiškai bloga diena dėl oro sąlygų: lijo, vėjo greitis 25-30km. Trečia, nei geliukų nei izotoninio neturėjau. Baisus jausmas, kai kojos nesugeba išsunkti sunkesnių pavarų, dega ir rakinasi nuo apkrovos, o pulsas, bjaurybė vos vos siekia 150. Tokia treniruotė ir esamos oro sąlygos talžo labiau galvą nei kūną. Jis jau pervargęs. Jam jau nerūpi, o štai galva, ji “parkėse”. Ir kuomet antros serijos pradžioje tave merkia lietus, “eini į įkalnę”, net pačiam sunku atsakyti į klausimą “ką aš čia veikiu”. Žinoma, po visko, išspaudi šypsnį, nes juk ne tau sėdėti ant sofkės.
- 10 sprintų į kalną po 1 min atsistojus. Čainikui sunku viskas. Čainikui neaišku viskas. Kaip stipriai pradėti, kokia pavara. Nežinai, kas bus po 3 kartų, nežinai kaip turi jaustis. Viską reikia patirti ir įsisavinti. Pradėdavau lengva pavara, įsibėgėdavau ir bandydavau laikyti kiek eina, tuomet ant dar didesnio aštrumo mažindavau pavarą, kad išlaikyčiau greitį / pastangą. Pamenu išlėkiau pirmus, kai pasidarė belenkaip sunku, pažiūrėjau į laikrodį, kuris rodė, kad praėjo tik 20sek. Po treniruotės pykino, kojos drebėjo, o veide buvo piktdžiugiškas šypsnys.
- Šios dienos treniruotė (2021-04-15). 8 kartai po 1km per 1km MAX. Gavęs užduotį perklausiau trenerį, ar tikrai max nuo pirmo intervalo ir pirmų metrų. Atsakymas – taip. Žinojau, kad bus sunku. Tačiau visiškai nežinojau kaip jausiuosi po pirmo intervalo, po antro ir t.t. Nežinau ir dabar 😀 Jeigu jums tenka minti, tai trasą žinosite: nuo N. Vilnios link Lavoriškių. Buvo vėjo, įkalnių, nuokalnių, furų, lietaus. Tačiau tai išoriniai niuansėliai, kurie manęs ne itin veikia. Yra kaip yra. Jeigu negaliu jų pakeisti, nesiparinu. Nemėgstu žodžio “bandyti”, bet nuoširdžiai rašau, bandžiau varyti max, tik klausimas, ar iš tiesų tą išspaudžiau. Vidutinis greitis greitojo km eigoje nuo 35 iki 41 km/h (vienas buvo dar lėtesnis, bet lupau į Mickūnų kalniuką). Planas būdavo įsibėgėti su lengva pavara, ją sunkinant, ir laikyti kuo ilgiau ir greičiau, o kai jau kojose dingdavo trauka, kiek lengvindavau. Max pulsas 180. Paskutiniuose intervaluose kvėpavau tuščiai 😀 Turiu įtarimą, kad elgiantis labiau techniškai buvo galima įkalti dar smagiau, bet yra kaip yra. Buvo labai sunku. Plaučiai apsunko, kojas traukė. Manau, kad atidaviau daug. Tik besina, kad po 10 min vėl buvau gyvas su jausmu “galėjau geriau”. Aaaa, kaip nekenčiu šio jausmo. Lai jis dega pragare.
Štai toks arbatinuko pasipasakojimas, jums, mielieji skaitovai. Geriau pagalvojus, bėgime esu matęs daug baisesnių treniruočių. Oi, daug, daug daug baisesnių. Kai man buvo kokie 16-19 m., degindavau taką it koks (nesugalvoju epiteto). Tad pagal savijautą čia tik gėlytės. Rašau ir mąstau, kad aš esu tiek atkentėjęs, kad iki šiol nebe sugebu savęs taip skriausti, bet po truputi šis įrankis grįžta. Juk sportas jums ne pasivaikščiojimas parke už parankės su savo liubov. Čia lupi arba lupa tave.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
