Trečiasis sezono pokalbis su plento dviračių maestro, Ramūnu Navardausku! Per šią valandą pasivaikščiosime įvairiais dviratininko karjeros etapais. Sužinosime kaip ir kodėl dviratis atsirado Ramūno gyvenime ir kaip susiklostė aplinkybės, kad jis turėjo galimybę kirsti finišo liniją, iškėlęs rankas į viršų, prestižinėse Tour de France lenktynėse.
Temos apie mitybą buvo, yra ir bus aktualios. Neseniai skaičiau interviu su sinoptike. Ji pokštavo, kad apie orą žmonės kalba visama pasaulyje ir kad tai puiki pokalbio pradžia, kai reikia “apšilti”. Aš drįstu teigti, kad mityba yra ne ką aktualesnė tema, leidžianti gvildenti potemes nuo filosifinio požiūrio iki rimtų mokslinių tyrimų. Šis pokalbis su dietologu Edvard Grišin yra bazinių žinių iškėlimas į dienos šviesą.
Retkarčiais pamąstydavau apie knygų recenzijų rašymą, bet tokie impulsyvūs emocijų kratiniai būdavo greitai ir neskausmingai užgesinami šaltai racionalaus mąstymo išvadų. Nelygioje kovoje, pagalbos rankos neištiesdavo bei papildomos drąsos neįpūsdavo perskaitytų knygų bagažas, su kiekvienais metais virstantis nejaučiama našta. Lengvas nerimo šešėlis, apsigyvenęs pasąmonėje kuždėdavo: žmogaus, vien noro neužtenka, kad galėtum imtis šios, atsakingai kūrybiškos veiklos. Neužtenka ir žodžių dėliojimo meno įgūdžių ar manymo, kad prisėdus prie vieno ar kito kūrinio apžvalgos, pasipils tobulai taiklios įžvalgos, leidžiančioms skaitovams susidaryti tinkamą nuomonę. Tačiau galiausiai retoriniai pasaulėžiūros klausimai, o kas yra “tinkama”, kas yra “teisinga” ir “taiklu” užbaigė šią nerimastingą prieštaravimų sau kelionę. Šiandien nerimą uždaręs tamsiame rūsyje, tarp senų sportbačių ir daugybę metų nenaudojamų rogučių, dalinuosi su jumis pirmuoju tekstu, mintimis apie Despentes knygą “Vernonas Subutexas”. Tik perspėju, kad ieškodamas savojo matymo kampo, galiu kiek nuklysti į baltas lankas (mandrai paminėjau leidyklą, ane?), tačiau tą darau su dideliu užsidegimu akyse.
Tam, kad susidarytumėte tinkamą įspūdį apie įvykusį pasivažinėjimą, leiskite jus prainformuoti, kad teksto rašymo dieną šis fenomenalus (reikėjo pagooglinti dėl taisyklingi šio žodis rašymo) važiavimas mano Stravoje surinko net 81 patiktuką (fantastiškas žodis). Žinant, mano aktyvumą toje sistemoje, šį įvykį galima prilyginti kampų užbraukymui ant dviejų Teleloto bilietukų (o jis dar vyksta?). Taip, žinau, kad dažniausiai tekstus pradedu nuo toli, o kartais nuo taip toli, kad iki esmės taip ir nepriartėju (šūdz gaunasi, londoniečiai pasakytų), bet šį kartą viskas bus tvarkingoje tvarkoje. Papasakosiu jums raštu apie Brevetą 200 aka 211 km plentiniu dviračiu.
Ateis diena, kuomet šiame tekste aprašytos treniruotės man pačiam kels šypsnį, galvojant “vaiki vaiki, tu dar nežinai, kas yra sunku”. Tačiau šiai akimirkai, šie važiavimai buvo sunkiausia, ką esu atlikęs ant dviračio. Tikiu, kad daugiau važinėjantiems, treniruojančių skaičiai sukels nevaldomo juoko priepuolius. Na, bet šį kartą labiau apie kančios jauseną, ne apie skaičius. Viliuosi, kad ateis diena, kai skaičiai bus smagesni, o jeigu ji neateis, tuomet aš ateisiu pas ją 🙂
Štai toks arbatinuko pasipasakojimas, jums, mielieji skaitovai. Geriau pagalvojus, bėgime esu matęs daug baisesnių treniruočių. Oi, daug, daug daug baisesnių. Kai man buvo kokie 16-19 m., degindavau taką it koks (nesugalvoju epiteto). Tad pagal savijautą čia tik gėlytės. Rašau ir mąstau, kad aš esu tiek atkentėjęs, kad iki šiol nebe sugebu savęs taip skriausti, bet po truputi šis įrankis grįžta. Juk sportas jums ne pasivaikščiojimas parke už parankės su savo liubov. Čia lupi arba lupa tave.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
Gyvenimas – tai virtinė įvykių, įrašytų (ne)tobuloje žmogaus atmintyje. Būtent taip aš suvokiu žmogaus kelionę plačiajame pasaulyje. Nuoširdžiai pasakykite, ar bent iš dalies pritariate šiai minčiai? Ar sutinkate, kad realybės suvokimas – mūsų pačių sukurtas vaizdinys, jau po akimirkos nugulantis nesibaigiančiose praeities saugyklose? Ar sutinkate, kad esame nė akimirkai nesustojantys savęs kurti mechanizmai, (ne)tobulai koduojantys dabarties patirtį atmintyje?
Bet ar tai visuomet yra tiesa? Gal tai tik dalis tiesos? Ar nėra kartais šis atsakymas lengvos formos atsakas: “apsiknisk”, “nenoriu apie tai kalbėti” (?)
