fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Dviprasmiška tuštumos siekiamybė

Dviprasmiška tuštumos siekiamybė

by Neko

Ilgą laiką, grįžus iš Portugalijos, buvau tuščiai keistas. Tylėjau. Nerašiau. Mąsčiau, kaupiau, bendravau, ištaškydavau save visur ir visiems, o galiausiai vakare, stebėdamas pro langą, besileidžiančios saulės raudonai nudažomus debesis, nerasdavau jėgų prisėsti ir parašyti, kad ir keleto minčių, kad ir sakinio, kad ir žodžio. Minčių visuomet turiu daug, jos gyvena manyje, prašosi į laisvę, bet pavargęs po treniruočių, išsunktas nuo bendravimo, darbo, skaitymo, nesugebėdavau prisėsti ir brūkštelėti blog’e.

Ir šis įrašas nebus ilgas. Kiekvienas žodis rašosi sunkiai. Jau trečiasis kavos puodukas aušta, padėtas šalia klaviatūros. Čytukas miega šalia. Už lango žaibuoja. Aš mąstau, kaip jums papasakoti apie tuštumą, o tiksliau [kartais] apie jos siekiamybę.

Nežinau, ar jūs esate susidūrę su jausmu, kuomet jaučiatės tušti. Tai savijauta, kuomet galvoje nėra minčių, likęs tik spengiantis garsas ausyse. Nėra praeities. Tiksliau ji yra, bet jos projekcija dabartyje yra bevertė. Praeitis – faktas, lygiai toks pats faktas, kaip žinojimas, kad raidė A yra pirmoji abėcėlėje. Ateitis yra fenomenas, kuri ateis, bet kurios niekada nesulauksime. Ateities virsmas dabartimi yra neženklus, todėl emocijų kreivė slenka lygiagrečiai X ašiai.

Nežinau, kaip jūs, bet aš bijodavau šios stagnacijos. Man ji nuolatos asocijavosi su kūrybiškumo mirtimi. Tokio tipo tuštuma prilyginau žmogaus kelionei iš kažkur į niekur.

Tačiau skaitydamas knygą apie emocijas, suvokiau, kad egzistuoja scenarijus, kuomet tuštuma yra vienintelis išsigelbėjimas nuo tamsumos. Suvokiau, kad žmonės, tame tarpe ir aš, gyvena nuolatiniame triukšmo chaose ir net minimalus jo išnykimas sukelia nerimo bangą, kad kažkas negerai. Mes per dažnai bijome “kažko”, kurio net negalime įvardinti.

Tuštuma, pati iš savęs nėra neigiamas reiškinys. Tai mes, nemokantys būti joje, ją demoralizuojame. Žmonės, keliaujantys pragaru, atiduotu labai daug už ramybės oazę. Na, o mes, privilegijuotieji, nuolatos rasime, kuo pasiskųsti. Net ir tuomet, kuomet esame pilni.

Ir iš viso, manau, kad mes nebūname tušti, mes būname per daug pilni, per daug pavargę, per daug prisigėrę aplinkos ir kitų žmonių emocijų. Ši visuma sukuria lėtinio nuovargio būsena, kuomet po truputi atrofuojasi emocijos, jausmai, instinktai. Mes pradedame jaustis apatiški, gimsta tuštumos jausena.

Tuštuma yra skirtinga. Kartais ji yra bespalvė, kartais ji nereikalinga, o kartais – siekiamybė.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
6

You may also like