Apie sportą

(da)gyvenau iki gyvenimiškojo etapo, kuomet pasirašau visokiems šposams. Vienas jų – Baika tour, į kurį, iš pradžių, užsirašiau, o tik vėliau pagalvojau, kad gal aš truputi ne ten papuoliau, nors realiai tik atmynęs iki pirmosios rimtesnės tarkos (žvyrkelio) suvokiau, kad o, vaikyti, bus “linksma”, bet apie viską nuo pradžių.

Važiuoti grupėje – labai nejauku. Ypač man, nė karto nevažiavusiam joje. Aš suprantu, kaip reikėtų elgtis, suvokiu, kaip turėtų elgtis kiti, bet niekada nežinai, kas gali nutikti kelyje. Duobės, vėjas, posūkiai, minimalus koncentracijos praradimas, prastesni dviračio valdymo įgūdžiai, nachališkumas, adrenalinas, nuovargis, noras laimėti, pro šalį lekiančios teisėjų mašinos ar motociklai yra kritimų priežastys. Nežinau, ar būna grupinių plento varžybų, kuriose pavyksta jų išvengti. Šiose varžybose vien prieš mano akis “atsitiko” keletas kritimų. Keletą jų mačiau kituose divizionuose. Šį kartą man pavyko jų išvengti, bet tai kainavo daug jėgų, o trečiame etape, tai buvo “išplaukimo” priežastimi. Tad reikės mokytis geriau valdyti dviratį, reikės priprasti važiuoti grupėje, bet apie viską nuo pradžių.

Suprasti ir pajusti sportą nėra lengva. Suprasti pamišusius dėl sporto asmenis taip pat labai sunku. Nors ką aš čia dabar kalbu (rašau). Suprasti kitą žmogų, galima sakyti, yra “misija neįmanoma”. Kuomet skiriasi pasauliai arba net dimensijos, dialogo radimas yra iššūkis. Tačiau viskas (žinoma, kad ne) yra įmanoma, reikia tik laiko ir noro. Atėjus į sporto pasaulį, žmogų pasitinka tam tikros “paniatkės”, nors ne, tai labiau panašu į tam tikras, kiek kintančias, atsižvelgiant į žmogų, tezes. Pastarosios yra lyg generalinės tiesos, prieš kurias individas nepakovos. Juk 2+2=4, nors tu ką (Orwel’o knygoje 2+2=tiek, kiek pasakyta). Taigi, gana vynioti į vatą. Rašau apie universalias sporto tiesas, be jokios abejonės, kintančias ir prisitaikančias kiekvienam individualiai.

Plento dviračių sportas yra pavojingas reikalas. Žiūrėdamas varžybas per Eurosport’ą esu matęs milijonus kartų kaip krenta dviratininkai, kaip lūžta dviračiai bei kaulai, stebėdavau kaip dūžta svajonės ir, deja, bet užgęsta gyvybės. Šiandien savo kailiu patyriau, ką reiškia jau pirmuose kilometruose susidraugauti su asfaltu. Nieko labai baisaus nenutiko. Na, tik skauda keletą vietų. Stipriai.

Tam, kad susidarytumėte tinkamą įspūdį apie įvykusį pasivažinėjimą, leiskite jus prainformuoti, kad teksto rašymo dieną šis fenomenalus (reikėjo pagooglinti dėl taisyklingi šio žodis rašymo) važiavimas mano Stravoje surinko net 81 patiktuką (fantastiškas žodis). Žinant, mano aktyvumą toje sistemoje, šį įvykį galima prilyginti kampų užbraukymui ant dviejų Teleloto bilietukų (o jis dar vyksta?). Taip, žinau, kad dažniausiai tekstus pradedu nuo toli, o kartais nuo taip toli, kad iki esmės taip ir nepriartėju (šūdz gaunasi, londoniečiai pasakytų), bet šį kartą viskas bus tvarkingoje tvarkoje. Papasakosiu jums raštu apie Brevetą 200 aka 211 km plentiniu dviračiu.

Greitai lekia dienos. Per greitai. Man tai ne itin patinka, bet nieko pakeisti negaliu, tad belieka tik gailiai atsidusti ir judėti kartu su laiku. Nuoširdžiai norėjau jums aprašyti kiekvieną savaitę atskirtai, bet gyvenimas iškrėtė pokštą ir neradau tam laiko (o gal įkvėpimo) raštelti blog’ą, bet parašiau gan gerą įrašą apie pasirinkimo galimybes (paskaitykite, jeigu dar to nesate atlikę) “Tylėti negalima kalbėti. Pirma dalis.” (pažadu bus ir kita dlIA, tikrai tikrai, tikiuosi).