Blog’o skiltis apie sportą ir visus dalykėlius, susijusius su šia tema: treniruočių info, patarimai, traumų prevencija ir t.t. Žinoma, kad visas dėmesys yra skirtas ištvermės sporto pasauliui.
Lekiam!
Apie laktatą internetuose yra prirašyta begalės straipsnių. Ne ką mažiau galima rasti nuotraukų Stravoje, kuriose žmonės dalinasi savais laktato skaičiukais. Šiame įraše trumpai apžvelgsiu, kaip į tai žiūriu aš. Kaip dėlioju treniruočių intensyvumą.
Seniai nerašiau apie sportus, kurių mano gyvenime netrūksta. Tad, važiuojam. Pakalbėkime (keistai skamba šis žodis, kuomet aš rašau, o jūs skaitote, bet tebūnie) apie tikslus ir periodizaciją.
Kalbėti apie pavasario laukimą yra nepatogu ir griežtai draudžiama pagal visas ant stalo neišraižytas taisykles. Juk dar net Kalėdos nėra atėjusios į mūsų kiemą. Tad šis, negaliu pasakyti, kad magiškas laikas yra puiki terpė minčių padėliojimui apie žieminius batus. Tik ne apie tuos, su kuriais lekiate į ofisą, pardę ar pasimatymą, o apie tuos, su kuriais vyksta rimtas reikalas – bėgimas. Pasitelkęs pro master expert phd Dominyko iš S-Sportas pagalbą, pristatau jums žiemai skirtų bėgimo batelių top’inę apžvalgą.
Jeigu žmogus būtų bebaimis padaras, tai evoliucijos kelyje jis būtų suvalgytas, sudraskytas, išprievartautas, nugalabytas, nutrenktas, sumindytas, padurtas, perkąstas n+k kartų. Jeigu žmogaus nekaustytų mirties, nebūties, praradimo, skausmo ir kitos baimės, aš nerašyčiau šio blogo. Žmogus, kaip visos žmonijos populiacijos atstovas būtų daugybę kartų sudegęs, paskendęs, nukritęs, sušalęs, sulūžęs, išdžiuvęs. Galimai būtų save susinaikinęs ir niekas neklaustų „kam skambina varpai“. Baimė mus apsaugo. Ji yra emocija, leidžianti išvengti pavojaus. Tai (ne)tobulai veikianti oro pagalvė. Tik yra mažas „bet“, kartais ji pakiša koją.
Jeigu man šį klausimą užduotų džihadistas, atrėmęs AK-47 į galvą, ir lieptų atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Tai yra nebūtų galimybės būti politiku ir pradėti kalbą maždaug tokio pobūdžio retorika: „žinote, viskas priklauso nuo…“. Mano atsakymas būtų „NE“. Sporte baimei vietos nėra. Klausiate, o prie ko džikadistas? Hmm, ką tik skaičiau knygą Jaakko Hämeen-Anttila „Islamo vadovas“. Tad dabar esu kiek labiau pasikaustęs šioje sferoje, bet grįžkime prie sporto.
Žmonės bijo varžybų. Daug žmonių bijo varžybų. Tik dalis, maža dalis laimingųjų neturi arba apturi jos mažą kiekį. Sakykite, ar teko nors kartą susimąstyti KODĖL?
Tingiu (juokauju) dėlioti tolimesnius taškelius, tad rašau kaip naują pastraipą. Baimė gali kilti ir iš paties sporto nesuvokimo arba iš mąstymo kampo, kuris galimai neveda pirmyn. Žmogus yra savanaudis padaras, kuris nori laimėti, o kiekvieną nesėkmę traktuoja kaip mintį: „taip neturi būti“. Žmogui gan sunku suvokti, kad nesėkmės yra dalis tobulėjimo. Nors mes visi žinome banalybę, kad mokomės iš savų klaidų, bet tai pritaikyti praktikoje, o ypač kai kalbame apie pralošimą – sunku. Paliečiau ugnį – nusideginau. Pamoka išmokta. Pralošiau varžybas – šūdas. Pamoka išmokta. Velniava, kažkas ne taip, ane? Tad šioje vietoje vėl reikia minimaliai politikuoti, kad varžybos iš dalies yra ėjimas „va bank“ ir ne visada žinai, kokie kauliukai iškris. Bandom iš naujo. Pralošiau varžybas – viskas ok. Nurimsiu, susidėliosiu mintis, apgalvosiu ir nuo ryt vėl į trasą. Su ugnimi būtų taip: kitą kartą užsidėsiu ugniai atsparią pirštinę ir liesiu ją, kiek norėsiu. Svarbu, kad viskas nepasibaigtų #metoo.
Sportui baimės, galima sakyti nereikia. Sportui reikia noro laimėti.
Baimė, jis buvo ir bus. Ji neišnyks. Tai instinktas „gyvenantis“ mumyse. Su ja reikia išmokti gyventi ir su ja kovoti. Žinoma, klausimas ar iš tiesų reikia kovoti. Galbūt galima rasti ir kitų būdų. Manau, kad tai – laisvas žmogaus pasirinkimas. Kuomet aš kalbu apie sportą ir rezultato siekimą. Aš sakau gan tiesmukai. Žmogus privalo norėti laimėti, privalo norėti draskytis ir kapoti. Tuomet baimę galime įdarbinti ir paversti jėgos šaltiniu. Tereikia dirbti su savimi, savo baimėmis, susitikti akis į akį su ja ir kartais vožtelėti jai kablį, tarsi būtum Einikis.
Nebijokite bijoti, tai natūralu. Tik neleiskite, jai paimti viršaus.
P.S. sportas nėra vien tik gražios gėlytės ar dainuškos apie meilę. Čia mes turime daug skausmo ir kančios. Varžybų dieną, mes žinome, kad skaudės ir skaudės labai. Tas žinojimas – saugiklis, virstantis baimę kentėti. Tik išmokus jį išjungti arba bent jau kiek nors primažinti, mes galėsime žengti į kitą lygį. Sportas nėra apie rožytėmis klotą keliuką (nebent ponas Jirunda padeda), sportas – apie kelią, kuriuo eiti p**ts kaip sunku.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
Dviračio mynimas, kaip ir bet kokia kita fizinė veikla, gan smagiai pravalo galvą nuo nereikalingų minčių. Nebent tai būtų žostkos varžybos, įtempiančios ir spazmuojančios organizmą iki pat kaulų čiulpų. Savu kailiu tai patyrę žmonės neleis sumeluoti, kad būtent tuomet sekundės pavirsta į nesibaigiančią amžinybę (panašiai būna tuomet, kai labai nori pipi, o iki WC toli).
Šių metų Luko varžybų kalendorius buvo gan įtemptas. Teko gan nemažai laviruoti tarp priėjimo prie varžybų, atsigavimo po jų ir darbų atlikimo. Kurdamas treniruočių planus, stengiuosi labai daug dėmesio skirti ne krūviui, jo intensyvumui, bet savijautai. Nenoriu, kad būtų sunku, kuomet turi būti lengva ir nepatinka, kai būna lengva tuomet, kai turi būti sunku. Nors galiu drąsiai prisipažinti. Keletą treniruočių buvo galima drąsiai „kalti“ stipriau 🙂 Bet apie viską nuo pradžių.
(da)gyvenau iki gyvenimiškojo etapo, kuomet pasirašau visokiems šposams. Vienas jų – Baika tour, į kurį, iš pradžių, užsirašiau, o tik vėliau pagalvojau, kad gal aš truputi ne ten papuoliau, nors realiai tik atmynęs iki pirmosios rimtesnės tarkos (žvyrkelio) suvokiau, kad o, vaikyti, bus „linksma“, bet apie viską nuo pradžių.
