„Ko jiems iš manęs reikia?” klausė savęs kūrinio „Permainų svaigulys” pagrindinė veikėja (autorius Stefan Zweig. Rekomenduoju paskaityti šio austrų rašytojo kūrybos).
Kartais panašios mintys aplanko ir mane. Kartais, na ok, dažniausiai jaučiuosi pilkas ir tuščias lyg Harukio Murakamio veikėjas Cukuru Tadzakis. Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų, buvo vangus, drovus, daug mąstantis, mažai kalbantis, neišvaizdus jaunuolis. Tokį savęs paveikslą buvo nusipiešęs Cukuru. Tačiau kiti asmenys jame įžvelgė kitokius jo bruožus: patikimas, ramus, išvaizdus, lengvai bendraujantis, įdomus. Keista, ane, kad savęs matymas bei suvokimas skiriasi nuo to, kokiu tave mato kiti. Na, gerai, gal ir nėra keista, bet vis vien įdomu ir tuo pačiu tai neatsako į klausimą „ko jiems iš manęs reikia?”.
Kristina (S. Zweig kūrinio veikėja) gyveno laikais, kuomet nebuvo socialinių tinklų. Nebuvo pažinčių portalų ir apps’ų. Žmonės bendraudavo gyvai arba laiškais. Žmonės susipažindavo puotose, šventėse arba jeigu gyvenime nepatekėdavo ryški saulė – aplinkinių kaimų sueigose. Žmonės vieni apie kitus žinodavo tiek, kiek atsiskleisdavo arba tiek, kiek atskleisdavo pikti arba šiaip daug plepantys liežuviai. Šiais laikais liežuviai yra likę, bet prie savojo aš parodymo stipriai prisidėjo soc tinklų bumas. Žinoma, ne visi į juos yra pasinėrę 100%. Dalis yra taip vadinami stebėtojai, dalis – „savęs demonstruotojai”, dalis – 2in1.
Šis reiškinys ištrynė tikrumą. Jis panaikino ribą tarp žmonių, sukurdamas artumo iliuzija. Mes vieni kitus žinome, bet nepažįstame. Mes vieni kitus vertiname, bet nesuprantame. Mes, pasislėpusių zombinėtojų armija, labiau vertiname išorę nei vidų. Todėl, kai užduodu klausimų „Ko jiems iš manęs reikia?”, aš klausiu savęs, ar jiems reikia daugiau gražių nuotraukų, idealiu atveju, padarytų pro fotografo, atskleidžiant ir pagražinant aplinką, veidelį. Ar jiems tikrai reikia gylio, žmonėms, nerandantiems net 5 minučių tylai ir ramybei. Ar jiems reikia istorijų, emocijų, žmogaus, ar tik nuotrupų, kurios būtų įdomios? Ar jiems reikia manęs, kaip asmenybės ar ikonos / personažo / aktoriaus, puikiai „atkalusio” 21 a. veikimo šablonus ir algoritmus.
„Ko jiems iš manęs reikia?” klausė Kristina, iš pilkos ir nematomos, vos tik „užmetus” dailius rūbus, gražiai apsikirpus, „pripaišius” garsią pavardę – tapusia visų geidžiama ir kupina spalvų. Ko jiems iš jos reikia? Išorės? Vidaus? Ko jiems reikia iš manęs? Gylio ir istorijos ar akimirkos ir paviršiaus?
Esu tuščias ir pilkas lyg Cukuru, bet kitiems taip neatrodo, keista.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
