– Kristupai… Kristupai, kelkis, kelkis greičiau… Žemė, Kristupai, po velnių, – tolumoje skambėjo pažįstamas vyriškas balsas, primenantis įskilusio varpo gaudesį. Tik šiuo metu mano didžioji sąmonės dalis vis dar santykiavo su pasąmonės demonais, tad prireikė gerų septynių gilių įkvėpimų, kad suvokčiau, kur aš, kada aš, o svarbiausia, kas aš esu. Oras kajutė buvo tvankus, atsiduodantis pelėsiais, pavargusių vyrų prakaitu ir mirtimi. Būtent pastarasis padaras buvo pastoviausias mano kelionių palydovas. Artimas lyg šeimos narys ir svetimas lyg sąžinė.
Ant stalo stovėjo keletas tuščių Rampur’o butelių. Šis deginantis gėralas neišvengiamai paspartina kelionę į dangų arba amžinas šėliones pogrindyje, kiek šiltesniuose kraštuose. Tik atsiriboti, nuo šio, beveik kasdienio ritualo – nevalia, kalbu apie stiklo kilnojimą. Kiekvienas jūreivis žino, kad paskutinė veikla žemėje bus pratęsta ir pomirtiniame pasaulyje. Tad mes klajojame, geriame ir dauginamės lyg pamišę.
– Duok man keletą minučių, – sušvokščiau, sužeisto žvėries balsu. Aštrus skausmas gerklėje, privertė susiraukti tarsi būčiau Izabelė, išvydusi riebią žiurkę, ėdančią jos taip mėgiamas žaliąsias vynuoges. Tik vargu, ar jos Didenybė nors kartą akyse yra regėjusi šią plikauodegę gražuolę. Gimus šiai minčiai galvoje, šmaikštaus sąmojo šešėlis perbėgo manuoju veidu. Retkarčiais ir aš sau patinku. Retkarčiais.
Nuaidėjus penkiems kojų spyriams į duris, šios dienos būsimas gerumo pliūpsnis buvo nužudytas, nespėjęs net gimti.
– Dar vienas spyris ir prisiekiu, kad nukirsiu koją, – užrėkiau, susiimdamas abiem rankom už galvos, o po akimirkos ir už gerklės. – Prisiekiu paskutiniu likusiu parako maišu, dar vienas spyris ir… tik iš pradžių surasiu kardą… kur aš jį nukišau…, – tyliai murmėdamas paskutinius žodžius sau po nosimi, ėmiau dairytis po sąvartynu virtusią kajutę. – Užeik, greičiau, kapitonas negali visą dieną laukti savojo kaušo kavos, – mano kantrybės ir pykčio mišinio ribos, su kiekviena kelionės diena, buvo perkeliamos vis toliau ir toliau. Pilkas dangus, beribės sūraus vandens galybės ir kartu keliaujančių maurų kompanija net galantiškiausią džentelmeną galiausiai paverčia įtūžusia beždžione. Įvykis, kuomet rykliams buvo atiduotas matrosas Hoffmanas, pamiršęs pašerti brangiąją Arą, tebuvo liūdnas, bet reikia pripažinti, teisingas to įrodymas.
Lietus pylė trečią parą iš eilės. Ir tik protarpiais, kiek nurimus vėjo ir bangų ošimui, pasigirsdavo vienišos armonikėlės skleidžiamos melancholiškos natos. Daugumos vyrų akys buvo pilkšvai tuščios. Pamenu, kaip paliekant krantą mums, mojavo ir švilpė, susirinkusi minia. Vyrai, tarsi, paaugę dešimčia centimetrų, vaikščiojo po denį, išpūstomis krūtinėmis, mintyse besimaudydami aukso ežeruose. Kiekvienas kelionės pradžioje dirbo už dešimtį vyrų. Vėliau šis entuziazmas kartu su jėgomis ėmė sekti, o šią akimirką, galutinai išdžiuvus euforijos ežerams bei dingstant paskutiniams tikėjimo ir vilties krisleliams, gyvenimas atliko tai, ką daro geriausiai – pliaukštelėjo atbula ranka per veidą. Keletą kartų. Stipriai.
– Suraskite paršą! Kur dingo matrosas Hoffmanas? Atveskite man jį! – manojo įsiūčio bangos skrajojo iš dešinės į kairę lyg viesulo nešiojami daiktai. Nelaimėlis buvo rastas. Miegantis angelo pozoje. Taip miega tik vaikai, dar artimai nesusipažinę su gyvenimo įmantrybėmis arba viską praradę, o gal tiksliau sakant, nieko atrasti, nebenorintys padarai.
Hoffmanas ėjo ketvirtą dešimtį. Jaunystėje šis jaunuolis, savo karštį nusprendė gesinti jūrose, o grįžus į krantą, merginų globoje. Sunku tiksliai pasakyti, kiek vaikų yra užturėjęs savųjų klajonių metu, bet viena aišku, kad to vienintelio guolio, į kurį pultų kaskart grįžęs iš jūros, niekada taip ir nerado. Sunku rasti tai, ko neieškai. Mirsiu jūroje, buvo jo mėgiamas pasakymas, galiausiai tapęs jo paties įkalbėtu likimu. Prie kurio įgyvendinimo, deja, teko ir man pridėti ranką.
Palaidi, nuolat vėjyje besiplaikstantys, pelenų spalvos plaukai. Juodos, su kiekvienais metais vis liūdnesnės ir blausesnės, nuo nesibaigiančios draugystės su viskiu, akys. Perplėšta kairioji ausis, primenanti pirmąją pažintį su ara. Nuo saulės ir vėjo apkerpėjusi oda. Šiomis dienomis Hoffmanas buvo savo paties šešėlis vyro, kuriuo jis buvo dar visai neseniai. Į šią kelionę matrosas buvo paimtas tik iš gailesčio. Tai blogiausias dalykas, galintis nutikti vyrui gyvenime.
– Gyvulys, – išrėkiau kiekvieną raidę, nelaimėliui gulinčiam ant denio. – Vieno dalyko tavęs prašiau, maldavau tavęs, pasitikėjau tavimi, elgiausi geriau nei su artimu savo, o tu, spjovei man akis, išniekinai lyg eilinę savo mergušką, atrėmęs į baržą. – Manieji žodžiai su kiekvienu įkvėpimo vis labiau alsavo ugnimi. Jie skrodė orą ir vis stipriau paliesdavo nelaimėlio pilkąją sielą. Iš besikeičiančių veido grimasų mačiau, kad kiekvienas mano šūksnis išplėšdavo po mažytę, dar likusią dalelę vilties.
Susirinkusi didžioji dalis “Santa Marijos” įgulos susispietę ratu, aplink ant denio besivoliojantį Hoffmaną, tai žvelgdavo į nelaimėlį, tai pakeldavo akis į viršų, stebėdami mano rankų mostus. Visus įsakymus, visas kalbas nuo pat pirmos kelionės dienos sakydavau iš savo pamėgtos sakyklos, kad jūreiviai pajustų vyraujančią hierarchijos dvasią. Man žvelgiant į vyrus iš viršaus, o jiems vis pakeliant akis į dangų susiformavo tinkamas pagarbos ir savo vietos žinojimo suvokimas. Tačiau linksmybių ar negandų, tokių kaip audros, metu, aš būdavau kartu su vyrais, apačioje. Mes būdavome lygūs. Maišto ar tikėjimo kapitonu praradimo grėsmė visuomet tyko už kampo. Tad valdžia reikia žaisti atsakingai. Pasitikėjimas kapitonu prarandamas tik kartą gyvenime.
– Bet kapitone…, – bandė lementi, kiek atsigaunantis po šoko Hoffmanas.
Aš negalėjau leisti jam kalbėti.
– Tylėk, inkščiantis šunie. Nedrįsk pertraukti manęs, šių ištikimų ir alinančiai dirbančių vyrų akivaizdoje. Ar tu laikai save geresniu už mane, už juos? Jie dalinasi su tavimi kasdiene supelijusia duona, o tu smeigi kiekvienam po surūdijusį peilį į nugarą. Paėmiau tave su savimi. Ir tai buvo klaida. Tu atimi iš kiekvieno esančio laive po gurkšnį, besibaigiančio vandens, atimi po kąsnį maisto…, – manieji žodžiai ėmė tirpti stiprėjančių šūksnių minioje.
Vyrai pritariamai trypė kojomis, maskatavo rankomis, rankose laikydami skaras. Valdyti minią juokų darbas. Užgauni ego, pakurstai neapykantą, paguodi ir įperši problemos sprendimą jiems į bukas galvas, tarsi tai būtų jų pačių geanialios mintys. Ir visai nesvarbu, kad dauguma net nesuprato, kuo ir kodėl prasikalto Hoffmanas. Teismas ir nuosprendis pats savaime tvyrojo ore.
Tik aš vienas žinojau, kad Hoffmanas neužmiršo savo pareigų. Viena iš jų – pašerti manąją arą. Jis kruopščiai vykdė visus mano įnorius, kurių, būtina pripažinti, nebuvo daug. Jis atsakingai atlikęs visus dienos darbus, atsliūkino į kajutę, mano liepimu. Mes gėrėme iki jo sąmonės netekimo. Man net nebuvo reikalo sąmoningai savęs stabdyti, pilant degantį skystį. Matrosas smigo veidu į žemę. Dar kurį laiką pasėdėjęs šalia, išvilkau jį iš kajutės. Garbės nesuteikiančio plano pirmoji dalis buvo įgyvendinta.
Paskutinėmis dienomis įtampa tarp įgulos narių darėsi vis tulžingesnė. Nuovargio ir tikėjimo mažėjimo mišinys gimdė nelabas mintis jūreivių galvose, kurias jie išliedavo vienas kitam mažose grupelėse. Apie visą tai sužinojau iš Džo. Ištikimo šūnyčio. Tad susidariusią situaciją reikėjo spręsti greitai, o geriausiai tam tiko kraujas. Alkanų vilkų gaują geriausiai nuramina šviežia mėsa ir baimė, persipynusi su palengvėjimu, neatsidūrus nelaimėlio vietoje. Taip gimė mintis paaukoti Hoffmaną – nereikalingu tapusį matrosą. Aros nepriežiūra ir kiti prastai atlikti darbai tebuvo pretekstas, nors daugumai tai mažų mažiausiai rūpėjo.
– Už borto tinginį, – vis stipriau ir galingiau ėmė ryškėti pikti jūreivių balsai.
– Rykliams!
– Jokio pasigailėjimo! Už Ispaniją! – šaukė minia.
Vilkai sotūs.
Norint laimėti, reikia išmokti aukoti, idealiausiu atveju nereikalingus daiktus. Vieno žmogaus gyvybė nieko nereiškia, siekiant kilnaus ir auksu žibančiu tikslu. Hofmanas buvo skaičius, nereikalinga siela, auka dievams. Hoffmanas buvo – kelionė tęsiasi.
Arą man padovanojo artimas šeimos bičiulis, Diego gimimo proga. Tai šlykščiai rėkiantis, daug ėdantis ir visur dergiantis padaras. Vienintelis išsigelbėjimas nuo šio košmaro – nuolatinis maišo užmaukšlinimas ant narvo. Jos aštrūs it šėtono nagai – skirti draskyti ir plėšyti, juodos, kiaurai veriančios akys, panašios į dvi sagas, alsavo pykčiu ir neapykanta viskam, kas šventa. Tik plunksnos, jos buvo karališko grožio. Kuomet namus švelniai paliesdavo auksiniai saulės spinduliai, ara švytėdavo ryškiau nei pati didžiausia uosto brangenybė.
Deja, bet su kiekviena jos gavimo diena, narve papūga praleisdavo vis mažiau ir mažiau laiko. Ji tapo didžiausiu traukos objektu. Mus lankydavo grafai, kunigaikščiai ir net karališkos šeimos atstovai. Kartą, vienas jų, girtutėlis it šliurė, siūlėsi man suteiktų dono titulą, jeigu perleisiu savąjį tropikų siaubūną jojo priežiūrai. Joks gyvas padaras nebuvo vertas tokių mainų. Šis titulas būtų suteikęs garbę ir šlovę. Be jokios abejonės, kad tai būtų pakeitę visos šeimos gyvenimą visiems laikams, bet manasis būdas neleido prarasti tai, kas yra mano. Galima nusipirkti ir parduoti daugybę dalykų, bet orumas, jis – neįkainojamas. Tad 92-iais manasis raudonasis orumas išvyko kartu su manimi. Pasak Filipos, mano brangiausiosios, kad kelionė neprailgtų.
Mudviejų santykiai buvo keisti. Aš nemėgau anksti keltis, o ji, dar nespėjus prašvisti, puldavo mazgoti grindų, skalbti baltinių bei keldavo tiek triukšmo, kad aš ne vieną kartą buvau pasiėmęs ginklą į rankas, tvarkai įvesti. Miegoti ji eidavo taip pat anksti. Kaip mato tėvas sakydavo, su vištomis. Tuo tarpu aš tik pradėdavau dieną. Braižydavau jūrų žemėlapius, planuodavau keliones, vesdavau apskaitą ar tiesiog leisdavau laiką vyrų kompanijoje. Ar tai mūsų santuokos paslaptis, du skirtingi gyvenimai? Galimai, taip. Ji leido man gyventi taip, kaip noriu, o tai netrukdė man sukurti jai jos pačios svajonių gyvenimą, bent jau aš taip manau.
– Kapitone, žemė, žemė kairiajame krašte, – kaip visuomet greitakalbe išpyškino mano parankinis Džo, stovėdamas priešais mane.
Aš jį mėgau. Džo buvo truputi kvailokas, nerangus klipata, bet lojalus it sarginis šuo. Dar prieš gerą penkmetį perpirkau jį iš pažįstamo pirato už bačką vogto normandiško vyno. Tą kartą buvo kiek gaila tauraus gėralo, bet žinojau, kad kartą bėdžiui parodytas gerumas atsipirks. Neklydau. Laisvės suteikimas nelaisvam žmogui yra svarbiausia, kas gali nutikti vergo gyvenime, o jis atsidėkodamas pasižada amžinai tarnystei. Įdomi ta laisvės samprata. Būti nelaisvu savo noru yra garbingas pasirinkimas. Tebūnie.
– Džo, padėk kavą ant stalo, išeidamas, būtinai išnešk tuščius Rampūro butelius ir kuo skubiau paduok manąjį apsiaustą. Ai, tiesa, žemė. Taip, aš ją jau vakar pastebėjau. Tik jūs visi buvote ant tiek nusitašę, kad nepamenate, kad aš jums ją rodžiau. Na, o dabar, štiš… Pranešk vyrams, kad po ketvirčio valandos būtų pasiruošę kapitono prakalbai. – kalbėjau užtikrintai, nors galvoje vis dar vyravo rūkas. Šią akimirką negalėjau parodyti lengvo sutrikimo net ištikimajam Džo. Tegul jis pirmas pradeda spektaklį.
Vargšelis manęs klausė net išsižiojęs, kuomet pasakojau apie vakar pastebėtą žemę. Jam prireikė dvigubai daugiau laiko nei įprastai, kad suvoktų viską, ką jam kalbėjau. Norint būti suprastam, tekdavo kalbėti lėtai, kad ir kaip to nekęsdavau. Ne visuomet rėkimas atneša naudos. Šio meno išmokau pas meistrą Kat manDu.
Kat manDu gyveno tolimoje šiaurėje. Vienut vienutėlis, augino nesuskaičiuojamą galybę kačių, o kartą metuose priimdavo po vieną mokinį, kuriam perteikdavo dalį didžiųjų visatos ir žmonijos paslapčių. Perteikti daugiau, pasak mokytojo, neužtektų ir viso gyvenimo. Saviems mokiniams suteikdavo tam tikrą žinių kiekį, būtinų pirmapradžiam esybės suvokimui, o visą kitą palikdavo jų pačių rankose.
Patekti pas sen sėjų, praktiškai, buvo neįmanoma. Paskutinis mokinys, baigęs didžiuosius mokslus, iš mokytojo gaudavo tikslius nurodymus, kokį naująjį mokinį reikia surasti. Šios paieškos neturėjo apibrėžto laiko tarpo.Tad nei viena gyva būtybė negalėjo pakliūti pas Kat ManDu be jo žinios. Aš, gimęs naktį, kuomet pro žemę skriejo palaimintoji kometa, šį šansą gavau.
Su keliais šimtais dorų jūreivių, šėlome po sėkmingos kelionės viename iš gausybės Gvinėjos klubų, skirtų pasiklydusioms sieloms gydyti. Pasaulyje nerasite alkanesnės ir dosnesnės sielos, nei jūreivio, ką tik grįžusio iš sėkmingo žygio. Skausmas, ilgesys, tuštuma – tai žmogiškumo likučiai, kuriuos reikėdavo išvyti iš sielos, ir kuo greičiau. Geriausias vaistas – pigus ir nesibaigiantis romas bei moterys. Karštos, laukinės moterys.
Maukiant degųjį skystį ir traukiant afrikietiškas jūreivių dainas, pastebėjau merginą, leopardo vikrumu prasmukusią pro daugybę apsinešusių vyrų ir dingusią už baro. Mano nuojauta, kad ir girta it pėdas kuždėjo, kad tai būsimas šio vakaro laimikis. Tai tarsi dar neatrasti ir užkariauti besiprašantys krantai.
Ji, dangiško tyrumo ir piktos tamsos mišinys, pasitiko mane su įsiūčio ir pasišlykštėjimo pilnomis akimis, kuomet aš įžengiau į klubo savininko buveinę. Mergina, ne taip, kaip dauguma čia besidarbuojančių kregždžių, alsavo pasitikėjimu savimi. Jos akyse nebuvo matyti baimės pėdsakų. Tik noras, kad mes, baltieji šiukšlės, sudegtume gyvi. Visi mes, būdami jauni, norime kovoti prieš neteisybę. Norime padaryti pasaulį gražesniu. Tačiau laikui slenkant tyliai pro šalį, mes gailiai atsidūstame supratę, kad visi mūsų mėginimai kovoti tebuvo tik bereikalingas jėgų švaistymas, o mūsų laivas, norime to ar ne, galiausiai sudūžta, atsitrenkęs į pasalūnes uolas. Kuo greičiau mes tai suvokiame, tuo didesnė tikimybė, kad spėsime patirti bent keletą laimės akimirkų, kol pasaulis mus pasiglemš į nebūti.
Ji neliečiama. Štai tokį atsakymą gavau iš savininko. Gražuolė – vienturtė duktė tik akimirkai užsukusi į šią skylę pranešti tėvui svarbią žinią, o aš esąs, gerbiamu šios vietos lankytoju, šiam vakarui galiu už dyką pasiimti tiek kregždžių, kiek norėsiąs. Daugumai tokia dovana būtų prilygusi laimėtam karui, bet man tai buvo peilis, įsmeigtas į paširdžius. Niekas man nevadovaus, niekas nesakys, ko aš negaliu ir ką aš galiu daryti. Savimeilė ir egoizmas, pasaldintas pažeminimo įniršiu virto didžiuliu ginču ir mano grasinimai sudeginti šią skylę iki pamatų.
Nežinau kaip, bet būtent tą akimirką, kai jau siekiau savojo ginklo tarp manęs bei savininko su dukra, išdygo jaunuolis, matyt, išgirdęs mano laidomus prakeiksmus. Jo juodos lyg Afrikos naktis akys, ramiai įtaigus balsas, ir šaltas delnas, padėtas man ant peties pervėrė mane kiaurai. Sunku apibūdinti jo magiškos ramybės įtaką, bet įniršis ir noras žudyti, negavus grobio dingo per keletą sekundžių, o aš, lyg beglobis šunytis, pabrukęs uodegą, išėjau su juo, kaip jis teigė, persimesti keletu žodžių.
Tai jis, Tristanas, man papasakojo apie mokytoją Kat manDu. Pasakojo apie savo klajones jūromis ir dykumomis, pasakojo apie paieškas sekančio mokinio, kurio laukia sen sėjus. Būtent aš, pasak jo, esu būsimoji kelrodė žvaigždė tūkstančiams, o jo pareiga parodyti man likimą, kartu užkertant kelią, nereikalingam šio vakaro kraujo praliejimui. Tai jis, pažadėjo beribius turtus, vertingesnius už auksą, tai jis pažadėjo, kad išmoksiu matyti pasaulį kitomis akimis.
Susitelkimas į save man suteikė laisvę. Laisvę nuo savęs ir nereikalingų minčių. Tai leido klajoti kartu su debesimis, išsisklaidyti ir pabirti lietaus pavidalu, tapti niekuo ir kartu visko dalimi. Tai amžių išmintis, keliaujanti manuoju kraujotakos ratu, tai nuskausminamieji, malšinantys laiko sužeistą sielą, tai nuodai, neturintys priešnuodžio ir stumiantys ieškoti naujų krantų, o juos radus vėl pasileisti į bekraščio vandenyno horizontus. Tai buvo vertingiausia, ką pasiėmiau iš mokytojo Kat manDu. Tristanas buvo teisus. Tai vertingiau už auksą.
Giliai įkvėpęs keletą kartų, užsimerkiau. Pajutau kaip viena kitą paliečia blakstienos, vokai, atnešę tamsą ir ramybę, tampa sunkūs, kažkuo panašūs į Hado vartų skląstis. Viršuje lakstančių vyrų keliamas triukšmas, aros plunksnų kedenimas, surūdijusių spintelės vyrių cypsėjimas pavirto į vientisą bereikšmį virpulį, sutampantį su vis lėtėjančiu širdies plakimo dažniu. Priešais save vis ryškiau ir ryškiau regėjau naujosios žemės kontūrus, kol galiausiai įžvelgiau nematytas augalų rūšis, nesibaigiančius upių vingius, beribius kalnus, kurių viršūnės skendi debesyse, lakstančius mustangus, žaibo sukeltus gaisrus ir…
– Kapitone, vyrai laukia jūsų jau virš valandos, – viršum geltonspalvių prerijų, tarsi, bičių spiečiaus gausmas nuaidėjo pažįstamas vyriškas balsas. Džo. Tas menkavertis šunytis, myščioja prie durų, neduodamas ramybės.
– 5 minutes, – suurzgiau atmerkdamas akis – dar 5 minutes.
Nuo pat vaikystės mokiausi kurti istorijas. Kuo jos būdavo vaizdingesnės ir kuo mažiau tikroviškos, tuo didesnė tikimybė, kad jos ilgam įstrigs žmonių galvose. Pasakoti reikia įtaigiai, stebint žmonių reakcijas. Reikia žaisti emocijomis ir jausmais lyg ant plauko kabotų tavo paties gyvybė, kas ne vieną dešimtį kartų buvo tiesa. Ispanijos karalienei pasakojau apie romantiškas keliones jūromis, kuomet kovojant su audromis tik narsiai plakanti širdis parodydavo tikrąjį kelią. Pasakojau apie naujus jūrų kelius, pilnus laivų, marširuojančių pirmyn atgal lyg skruzdėlės, nešiojančios šapus. Tik mūsų laivai, žinoma, plukdysią auksą, deimantus ir dar neregėtus turtus. Pasakojau apie beribę galią, žmonių meilę ir amžiną šlovę. Juk žmonės mažai kuo skiriasi nuo šarkų, nuolat tempiančių blizgius niekalus į savąją buveinę. Tą patį žadėjau ir savajai įgulai prieš išplaukiant į kelionę. Tik iliuzijas suvyniodavau į prastesnių žodžių maršką, suteikiančia norams vaizdinius. Kalbos būdavo ugningos, prasiskverbiančios pro purvą ir žuvies smarvę iki pat kaulų smegenų, susukdamos protą vargšeliams jūreiviams. Keista, bet kartais savais pasakojimais patikėdavau ir aš. Iki šiol sau negaliu atsakyti į klausimą, ar elgiuosi teisingai patikėdamas savo paties vaizduotės kūriniais ir gyvendamas dar neegzistuojančioje ateityje. Ne vieną kartą esu prašęs mokytojo išminties, bet kaskart sulaukdavau to paties atsakymo: “kelio teisingumas priklauso nuo bereikšmių klausimų reikšmės”.
Pirmoji istorija gimė man dar gyvenant su šeima ir broliais Genujoje. Tai buvo vargingi laikai, bet nepriteklius netrukdė, iliuzijoms, gimstančios vaikio galvoje, virsti kitų žmonių realybe. Dingus keletai tėvo ir kaimynų auginamų avių, kaimiečiams porinau, kad tai yra šešėlinio drakono darbas, mat jis kas šimtmetį atklystą į mūsų kraštą ir ima skersti vietinių ūkių gyvulius. Tai tūkstantmečius skaičiuojantis padaras, žaliais žvynais, mėlynomis, pavasario rytmečio šaltį primenančiomis akimis, didumu su lyg trimis kaimiečių trobomis. Jo iškvėpimas yra mirtinas tiek gyvuliams, tiek žmonėms, todėl apylinkėse yra tik vienas kitas senolis, žinąs apie šį padarą. Aš apie jo egzistenciją sužinojau netyčia, prieš keletą mėnesių, lankydamasis pas vietinį visažinį vaistažolininką, gyvenantį už dviejų dienų kelio nuo mūsų gyvenvietės. Tai vienišas vyras, vedantis atsiskyrėlio gyvenimą, o jo vieninteliai svečiai, tokie kaip aš, prašalaičiai, atvyksiantys prašyti pagalbos. Tąkart vykau dėl motinos ligos. Jai baisiai tindavę kojos ir niekas kaime negalėję jai padėti. Tad vaistažolininkas buvęs vienintelė ir paskutinė mūsų šeimos išeitis. Vargšai kaimiečiai žinojo apie motinos kančias, vaikštant sutinusiomis kojomis, o vėliau stebėjo paslaptingą jos gijimą. Tad pagrindo manimi netikėti buvo mažai. Vienintelis kelias į išsigelbėjimą nuo drakono, tęsiau pasakojimą, vis labiau savo žabtus atveriantiems apylinkių gyventojams – gyvulių aukojimas baisiajam drakonui. Tačiau tiesiog atiduoti pražūčiai vargšelius nebūtų protinga, mat tai tik priverstų žvėrį grįžti vis dažniau ir dažniau. Todėl mums būtina surinkti aukojamų gyvulių bandą, su jais nukeliauti pas išminčių, kad jis užnuodytų būsimą grobį. Tik tai leis mums išvengti artėjančios nelaimės. Nors buvau jauno amžiaus, bet galėjau didžiuotis turįs darbštaus, atsakingo ir protingo vaikio vardą. Tad manajam planui buvo pritarta, o su surinktąja banda jau kitą dieną iškeliavau į tolimą kelią. Šis akibrokštas pavyko dėl keleto mažų gudrybių: tėvo ir kaimynų avys dingo, pasidarbavus man su broliais, prieš kalbant su kaimiečiais, buvau sutaręs su vyriausiu gyvenvietės senoliu, žinoma, už ženklų atlygį, kad jis paliudytų, esą girdėjęs kalbų apie drakoną. Autoritetingas palaikymas yra būtinas, norint įgyvendinti daugumą drąsi sumanymų. Tokiu būdu gyvuliai iškeliavo į svetimus kraštus, o mano sąskaitoje atsirado auksinių, kurie tapo pirmųjų kelionių finansiniu šaltiniu ir daugybės būsimų pasakojimų pamatu.
Pūtė švelnus rytų vėjas. Ant denio buvo susirinkę visi iki vieno įgulos nariai. Vyrų nuovargį išdavė į priekį sukritę pečiai, pajuodę paakiai ir linkstantys keliai. Trys mėnesiai alinančio darbo ant vandens, gero maisto ir poilsio trūkumas išsiurbė didžiąją dalį gyvybės. Tačiau pirmasis mano ištartas sakinys, tarsi burtažodis pakeitė vyraujančią atmosferą.
– Vyrai, mums pavyko – lėtai tardamas žodžius, pažvelgiau kiekvienam jūreiviui į akis ir kartu į jo sielą. – Trys mėnesiai nuožmaus triūso ir tikėjimo leido mums atrasti naująjį kelią į Aziją! – šyptelėdamas bedžiau pirštu į tolumoje matomą žemę.
Su kiekviena žodžiu, su kiekvienu vėjo pūstelėjimo jūreivių akyse vis stipriau ir stipriau užsiliepsnodavo ugnis. Pasididžiavimo savimi jausmas iš atminties ištrynė supelijusio maisto skonį, noras atsistoti ant tvirtos žemės išgydė atsiradusias žaizdas ant rankų ir kojų, o mintys apie laukiančias premijas, ištiesino pečius.
Kiekviena kelionė kaip ir kiekviena istorija turi lūžio tašką, kurį pasiekus arba paskęstama arba išplaukiama, pakėlus galvas. Trečiasis pasirinkimas nebeegzistuoja, kuomet egzistencija yra pakeičiama gyvenimu.
– Suruoškite dvi valtis iš “Santa Marijos” ir po vieną iš karavelių. Paimkite parako bačkas, ištraukite vėliavas, atneškite Rampūro, užtraukime pergalės giesmę, pagaląskite kardus, nuvalykite durtuvus. Vyrai, mes ateiname! – paskutinius žodžius užgožė pritariantys vyrų šūksniai.
Dėl tokių akimirkų mes gimstame, gyvename ir mirštame.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
