Vyras sėdėjo ant šaltų betoninių grindų. Akys, tapusios tuštuma, žvelgė į vieną, beribėje erdvėje pasiklydusį, tašką. Nežinantys, kad šis padaras vis dar yra organinė būtybė, galėtų susidaryti klaidingą įspūdį, jog tai puikus Madam Tiuso kūrinys. Tobulas sustojusios akimirkos įkaitas.
Erdvė, kurioje nyko vyras, alsavo ledine ramybe. Ir tik misticizminių minčių spiečius, deginantis venas lyg Kliučių Sopkos lava, nepaliaujamai kurstė geliantį skausmo židinį.
„Sudegusio pasaulio kirmėlės nesuvokia ir nesuvoks, kad mintys, subrandintos milijonuose protų, niekada nebus išrautos kartu su šaknimis. Tie gaivūs, kad ir ribotos laisvės atodūsiai, egzistuojantys milijonuose sielų, nėra ir nebus dirbtinai sukurti ar pigiai apvaisinti tartum pošlykštė vakarietiškos tuštumos invazija. Mano tautos vienalytiškas minčių srauto alsavimas nėra archajiška erezija, sukišta pro kitą galą kartu su palaimos ir agonijos sandrauga, panaudojus vien tik bukai brutaliąją jėgą. Tai nuosekliai puoselėtos, su pirmuoju įkvėpimo užgimusios ir nei akimirkai nenustumtos į šoną, tikrosios tiesos.“
Šių minčių kontempliacijos sukeltas palaimos pliūpsnis, trumpai akimirkai grąžino Vovką į egzistencinę tikrovę. Šaižus atodūsis, žvilgsnio įbedimas į kitą tuštumos tašką ir žmogysta vėl iškeliavo į save.
„Šio pasaulio teisingumo puoselėtojai, dvokiantys paikumu, pamiršo, kad taika buvo sulipdyta iš šūdų krūvos, kurią nesėkmingai vystė išsigimusi silpnųjų padermė, bijanti, kad tokie kaip aš, esantys ir būsiantys aukščiau mirties ir dievo, vieną dieną galiausiai ras būdą perpjauti jiems gerkles. Prieš gyvenimo dėsnius, prieš likimą, prieš šlovingąją ateitį dar niekas niekada nesugebėjo pašokinėti, o bandžiusieji liko karoti, išdarkytais viduriais ant sausų medžio šakų. Ir tik naivuoliai, filantropai bei bepročiai, o dažnu atveju, trys viename, karksėjo ne iš baimės. Jie sopulingai verkšleno gręžiami pavydo, lyg pyterburskos šalavos, pyzdelindamos, kad aš neturėjau sąžinės, kad godumas galutinai užtemdė manąjį protą, o juokingiausia, jie, tos kurvos murksėjo, kad su kiekvienu žengtu žingsniu liejau nekaltųjų kraują. Tie siaurapročiai veikiausiai pamiršo, kad tokia padermė po šiuo dangumi neegzistuoja.“
Vovka kelis kartus nervingai krustelėjęs, ėmė dairytis. Celėje jis buvo vienas, bet šalia savęs juto kitos esybės būvimo šešėlį. Šaltis perėjo kūnu. Kažkas įsibrovė tik į jam skirtą erdvę. Į jo namus. Tik į jam priklausančią kančią, kuria jis nesiruošia su niekuo dalintis.
– Dink, – sukaupęs visas jėgas, užrėkė supykęs Vovka. – Aš tau ne…, – nebaigęs minties, keletą kartų giliai įkvėpęs, vėl paniro į save.
„Karksėjo ir vapėjo pridėję į kelnes iš baimės visi, bet tuo pačiu metu, lyg purvinos kiaulės, šlykštesnės nei Marinos tvarte, voliojosi pinigų loviuose, mirksėdamos užpiltomis akutėmis bei čiulpdamos nesibaigiančią, juodosios mirties žarną. Vadindami mane bepročiu, tirono ir vagimi, tuo pat metu tie patys išverstakiai klounai, nei akimirkos neatitraukę glotnių botoksinių lūpyčių nuo nesibaigiančios, patogumus garantuojančios tėkmės, rijo tekančius nuodus. Bailiai ir išdavikai. Silpnųjų gildijos atstovai, pratę tik klūpėti, mano, kad uždarę mane šiame akvariume, sugebės pakeisti upės tėkmę? Juokdariai. Tai ne mane jie įkišo į šią celę, jie uždarė savo pačių supuvusius šešėlius. Laikas tiksi atbuline tvarka, kiekviena sekundė, susiliejusi su kita, tampa įsiūčio liudininke, liudininke dienos, kuomet mintys, subrandintos milijonuose protų, pabus kovai. Galutiniai kovai. Mano darbas atliktas, o šią vienutę, aš priimu kaip privilegiją, kurios neatimsi tu, svoločiau Seržante, veriantis mane savo pragertomis skundiko akimis. Ateik nors žingsniu arčiau ir aš paleisiu tau vidurius su šia knyg…“
Staigiai pašokęs Vovka, užsimojo mesti rankoje laikomą knygą, bet tą pačią akimirką kūną nusmelkė skausmo banga. Ši, iš niekur atsirandanti agonija, baudžia vyrą vos tik jis pabando atlikti vidines celės taisykles pažeidžiančius veiksmus. Gulagine pižama vilkintis asmuo, šiuo metu praradęs sąmonę, tik skausmingų bandymų būdu pradeda suvokti, kas yra leidžiama, o kas ne.
