Svetainėje, įsitaisiusi ant sofos, ramiai snaudė katė. Ji visuomet pasirenka šią vietą miegui, kuomet tu pasilieki nakvoti pas mane. Sunku pasakyti, ar tai nedraugiškumo ženklas, pavydas, o gal ilgesinga protesto išraiška, siekiant tyliai išrėkti pasauliui, kad ji ilgisi ją auginančio asmens. Norėčiau mokėti geriau suprasti savąją augintinę. Tik vargu, ar šis gebėjimas pakeistų mudviejų dienų tėkmę. Juk jai patinka gaudyti drugelius ir daužyti kavos puodelius, o man – klajoti. Tai sunkiai suderinami dalykai.
„Ką galvoji?”, nubudusi ir patogiai atrėmusi kaktą į mano petį, palikai mieguistą klausimą kaboti ore. „Pasakyk, ką galvoji apie mane”, ištarusi tyliai, be jokių dvejonių sunkų klausimą pavertusi dar sunkesniu, užmigai.
Žmogui, gyvenančiam G. de Maupassant plunksna sukurtame pasaulyje, nieko negali būti sunkiau už atvirumą, leidžiantį užeiti į sielą, nutrenkti batus į patvorį, perstumdyti iki preciziškumo sustatytus baldus į naujas vietas, sugriaunant In ir Jang, o tiksliau, suplėšant į gabalus bei išeinant taip tvoti durimis, kad aidas pasiliktų su visam. Pasakyti žmogui, mylinčiam laisvę, ir gyvenančiam iliuzijomis, kad paikas vėjavaikiškumas yra tik užgaida bei bandymas pabėgti nuo atsakomybės būtų per didelė našta. Pasakyti žmogui, kad nenoriu pažinti jo, nes tuomet reikėtų leisti jam pažinti mane, kas be jokios abejonės būtų išdavystė mudviejų pažado – neįsimylėti vienas kito. Tam tikri dalykai privalo išlikti paslaptimi net jeigu jie skaudina. Tam tikri dalykai privalo skaudinti. Toks jų likimas.
„Na, o ką apie mane galvoji tu?”, gerdamas kavą paklausiau katės, kuomet likome vienudu. „O ką galvoji tu?”
