fbpx
Home Apie sportą Tai “tipo” tik sportuoti neužtenka. Nesąmonė…

Tai “tipo” tik sportuoti neužtenka. Nesąmonė…

by Neko

Suprasti ir pajusti sportą nėra lengva. Suprasti pamišusius dėl sporto asmenis taip pat labai sunku. Nors ką aš čia dabar kalbu (rašau). Suprasti kitą žmogų, galima sakyti, yra “misija neįmanoma”. Kuomet skiriasi pasauliai arba net dimensijos, dialogo radimas yra iššūkis. Tačiau viskas (žinoma, kad ne) yra įmanoma, reikia tik laiko ir noro. Atėjus į sporto pasaulį, žmogų pasitinka tam tikros “paniatkės”, nors ne, tai labiau panašu į tam tikras, kiek kintančias, atsižvelgiant į žmogų, tezes. Pastarosios yra lyg generalinės tiesos, prieš kurias individas nepakovos. Juk 2+2=4, nors tu ką (Orwel’o knygoje 2+2=tiek, kiek pasakyta). Taigi, gana vynioti į vatą. Rašau apie universalias sporto tiesas, be jokios abejonės, kintančias ir prisitaikančias kiekvienam individualiai.

Sportas reikalauja laiko

Sportas, o tiksliau, geras rezultatas yra Roma, pastaroji juk nepasistatė per metus. Gyvename laikais (skambus lozungas), kai mes esame apsupti nesibaigiančios galimybės pasirinkimų (na, ok, šiuo metu apriboti, bet..). Galima keliauti, rinktis įvairiausius sportus, užsiiminėti pačiais keisčiausiais ir įdomiausiais menai, tyrinėti, atrasti ir prarasti. Tad labai natūralu, kad žmonės per gyvenimą nori paragauti, kuo daugiau visko. Tačiau tai kertasi su rezultato siekimu sporte. Jam reikia laiko ir įdirbio, o tai reiškia, kad reikia atsisakyti tam tiktų dalykų. Juk laiko paroje yra tik 24 val. Tad natūraliai vyrauja tendencija nesiekti sporte aukštų rezultatų, nes laiko ištekliai yra riboti. Pasirenkamas paprastesnis kelias – minimaliai lyžtelėti sportą, negalvojant apie super aukštus asmeninius tikslus.

Norint rezultato, vien tik sportuoti neužtenka

Pradėjus judėti, viskas atrodo labai paprasta. Šiek tiek pakruti ir sportiniai rezultatai auga kaip ant mielių. Labai dažnai tai užkabina žmones, jų motyvacijos taurė vis pildosi ir pildosi, kol galiausiai pasiekiama “stop” riba. Tuomet paaiškėja, kad norint geriau, reikia skirti daugiau laiko (o iš kur jo gauti, tiksliau, kieno sąskaita). Sportuojant daug ir stipriai, paaiškėja, kad daug lemia mityba, poilsis ir miegas. Kaip pvz. galima sportuoti daug ir stipriai, bet per viena “gerą” savaitgalį galima didelę dalį įdirbio tiesiog paleisti vėjais. Sportuojant paaiškėja, kad ima trūkti žinių, vadinasi, reikia trenerio. Pradeda (kartais) lysti skausmai, mikro traumos, pasirodo, kad reikia save prižiūrėti: bendras fizinis, įvairios terapijos, masažai, maisto papildai. Na, o tai ir vėl – kainuoja laiko. Ir žinot, net nesiekiant kažkokių kosminių, sau asmeniškai tikslų, save prižiūrėti reikia. Deja, bet sėdimas darbas, stresas darbe, šeimoje, amžinas lėkimas, prasta mityba ir poilsio nebuvimas alina organizmą. Tad ir visiškai mėgėjiškas sportas sveikatos neprideda. Galiausiai ateis diena, kai teks susimokėti. Deja, bet tokia realybė. Kaip mano rajone sako: nepilsi, nevažiuosi. Tad norint stiprėti arba bent jau savęs nevalgyti, vien tik sportuoti neužtenka.

Treneris nėra atsakymas į visus klausimus

Gan dažnai vyrauja mintis, o ypač tik pradedantiems, kad su treneriu bus lengviau. Hmmz, na taip, iš dalies lengviau, nes nereikia galvoti apie n dalykų, bet pats sportas nuo to nesikeičia. Treniruotėse reikia arti, varžybose reikia kentėti, motyvacija, kai už lango gegužės mėnesiais siaučia pūgos, kūkčioja tykiai kamputyje. Treneris parodo kelią, taip, kažkiek eina kartu su jumis juo, neleidžia arba bando neleisti išsukti į šunkelį, bet visumoje, viskas priklauso tik nuo žmogaus. Jeigu asmuo nenori draskytis, jeigu jam trūksta vidinės motyvacijos, jeigu ateina į sportą dėl pops’o, jeigu sportas neveža. Ilgalaikėje perspektyvoje azartas dings. Dar pridėkime jau aptartus dalykus, laiko stoką, pasirinkimų galybes ir kitus dalykus, būtinus sportui, kad suprastume “ai, ne taip ir noriu aš to rezultato”.

Treniruotės yra viena, o varžybos – kita

Būti Stravos karaliais gali dauguma, na ok, gal ir ne dauguma, bet.. Tačiau būti kietam varžybose – menas. Visų pirma, dėl psichologijos. Nežinau, kodėl, bet vyrauja mintis, kad varžybose turi būti lengva. Žinokite, nė velnio. Varžybos yra pati sunkiausia treniruotė. Tai vaikščiojimas po pragarą pirmyn atgal, ant kelių, per žarijas, valgant deginančias anglis. Taip, kai esi pasiruošęs, tu žinai savo galimybes, turi išsikėlęs tikslus, esi pratęs kentėti, bet rezultato ant lėkštutės niekas neatneša. Gal sapnuose jūs varžybas ir laimite lengvai, bet realybėje tai – labai daug kančios ir pastangų reikalaujantis procesas. Tad dalis žmonių palūžta, kuomet mąstymas, kad varžybose bus lengva ir paprasta, subyra, susidūrus su kančia. Pasirodo, kad tai yra unku. Labai sunku. Todėl ir gimsta mintis, kad “aš nesu pasiruošęs, reikia mesti“. Antra, reikia tinkamai prieiti prie varžybų. Skirtingi žmonės, skirtingos varžybos, skirtingos taktikos. Žmogus gali būti žiauriai gerai pasiruošęs, bet aplink mėtosi visokių kabliukų, kurie gali atimti maksimumo maksimumą. Na, o dar pridėkime, gyvenimą, norą, azartą, mokėjimą ir norėjimą kentėti, oro sąlygas ir n+k dalykų, kad gautume atsakymą – eini ant maksimumo, o fiziniše bus matyti, kas gavosi.

Yra ir daugiau, pačių įvairiausių dalykų, atveriančių ir lygiagrečiai uždarančių vartus į sportą. Šiame tekste pasidalinau tik keletu jų. Nepaminėjau bendruomenių ir komandų įtakos, nepaliečiau sveikatos kainos klausimo, o kur dar amžius, fizinės galimybės ir pan. dalykai. Dažnai sakau, kad sportas yra gražus tik nuotraukose. Realybėje gan dažnai gauni per mordasiką iš kairės atlapos rankos net lygioje vietoje. Tačiau, kai plius minus įsisavini daugumą tezių, kai sportas tampa gyvenimo dalimi, ir tik tuomet, iš tiesų, atrandamas tikrasis sporto žavesys. Visą kitą iki to tebuvo ledų laižymas, neatidarius pakuotes. Ir net ne pakuotės, o fūros laižymas, kuri veža ledus į jūsų pamėgtą prekybos centrą.

Sportuokite, atraskite sportą, laužykite išankstinius nusistatymus ir svajokite 🙂

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
0

You may also like