fbpx
Home Kūryba ESĖ. “Ar pasiklystum kartu?”

ESĖ. “Ar pasiklystum kartu?”

by Neko

Interneto prerijų platybėse užmačiau merginos story (skamba kaip stoty (žodžio “stotis” vienaskaitos vietininkas)). Šiais laikais jie yra itin madingi. Jeigu, jūs, mielas skaitytojau, nežinote, kas tai per velniava, diagnozė jums išrašyta. Jeigu jų “nedarote”, arba “darote”,  bet jie nėra madingi, deja, bet jūs nesate madingas/a taip pat. Atsiprašau, kad taip tiesmukai užpyliau lavos ant jūsų sielos, bet žinot, arba tu arba tave. Tačiau tai tėra nereikšminga šio pasakojimo detalė (madingumas).

Mane sudomino strory’io mintis – ištrauka (kadras) iš filmo (yra žmonių, “dedančių” (yra ir šiaip ant visko dėjusių) tokius dalykus)), kurioje mergina sako maždaug taip: nenoriu švaistyti savojo laiko, tad jeigu nori pradėti su manimi bendrauti, aš turiu įsitikinti, kad tu esi to vertas. Parašyk 500 žodžių “esė”, pažiūrėsime (žinoma, angliškai tai skambėjo fainiau. Na, žinok, kaip tos visos Šanel frazės, kurias nuolat cituoja merginos..). Sakysit, durneli, kame čia replės? (mano kaime taip sakydavo) Ogis, parašiau esė, haha, bet ne tam, kad kažką “kabinčiau”, bet iš tos serijos, kuomet “lakštingala negali nečiulbėti”. 

ESĖ. “Ar pasiklystum kartu?”

Žmonėms, mintis paverčiantiems tekstu, jau nuo senų laikų yra žinoma tiesa, kad rašymas apie save yra sudėtinga užduotis. Juk kiekvienas parinktas žodis, prieš jį parašant, yra pasveriamas daugybę kartų, kad atskleidžiama realybė netaptų fikcija, kurią taip įstabiai ir lengvai dėsto rašantysis. Sukurti neegzistuojančią realybę yra daug paprasčiau nei atskleisti savoje pasaulio spalvas. Kartais būna nejauku ar baugu, kad kitas žmogus nesupras tavęs, kartais tam tikrų savybių atskleidimui reikia subtilaus pajautimo, o kartais juk ir pačiam sunku suprasti save. 

Parašyti esę, atskleidžiančią savojo pasaulio šydą, yra lyg savęs atidavimas linčo teismui, kuomet papasakojus savąją istoriją, yra galimi tik du keliai. Manoji istorija, kaip ir visų žmonių yra paini, o jai papasakoti reiktų daugybės naktų, juk sakoma, kad kol mes gyvi, naktys yra ilgos, o metai – trumpi. 

Jeigu gyventume prieš, kad ir 50 metų, natūralu, kad mūsų keliai galėtų prasilenkti meno galerijoje, miestelio gatvėje, galbūt restorane ar draugų pobūvyje. Šiais laikais, moderniųjų technologijų amžiuje, Jus pamačiau socialinių tinklų platybėse. Neturiu, ko slėpti, Jūsų šypsena ir spinduliuojanti ramybė (kuri gali būti apgaulinga) privertė pagalvoti “oh, wow”. Aš manau, kad visi arba bent jau dauguma žmonių meluoja, kad jiems nerūpi išvaizda ir kad jie įžvelgia tik sielos gilumą. Laikausi nuomonės, kad žmogus randa kitame išorinę trauką, tai gali būti žvilgsnis, lūpos, veido forma.. bet kas.. O jau tuomet, atsiradus pirmajam elektronų sujudimui, žmonių bendravimas, galimai turintis intencijų į santykių virsmą yra nenuspėjama kelionė. Tačiau tai yra jau kita istorija.

Et, štai ir nuklydau šiek tiek į lankas, o tenorėjau pasakyti, kad esu vilnietis, auginantis katę ir galvojantis, kad pasaulyje kapitalistinės ideologijos neturėtų būti gyvenimo pagrindu. Esu jaunuolis (klausimas, ar dar galiu save tokiu laikyti), kuriam patinka keliauti. Tik esu iš tų, kuris su mielu noru klajotų po pasaulį, ieškodamas klausimų ir atsakymų, kuriam kelią rodytų žvaigždės ir kuris nebijotų pasiklysti, kad ir tūkstančius kartų. Sakyk, ar pasiklystum kartu?

Rašydamas šį tekstą, atsiriboju nuo fikcinio vaizdinio kūrimo, prisotinto banalybėmis ir glostančio tuštumą.  Šiais laikais tai vadinama “kabinimu”. Nors kiekviena istorija yra savita ir neturi teisingos pradžios. Ji teturi savitumą. Lengvai ironiška, bet ši istorija prasideda Naujųjų metų pradžioje, o jos likimas priklauso nuo žmogaus, skaitančio šiuos žodžius.

Kiek pamenu, esė yra laisvo stiliaus, prancūziškos kilmės kūrinys, turintis viską apibendrinančią pabaigą. Tačiau, lai ši esė nebūna tokia. Palieku jos pabaigos arba pratęsimo pasirinkimą Jūsų rankose.

FIN

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E

0 comment
3

You may also like