Ar užmarštis yra vienintelis žmogaus kelias į sutelktinę bendruomenės laimę? Ar tik paslėpti dalykai užmaršume, gali priversti skirtingas komunas sugyventi taikoje, o kariaujančias tautas – sudėti ginklus? Kazuo Ishiguro tiesiogiai jums neatsakys į šiuos klausimus, bet knygoje “Palaidotas milžinas” papasakos mitologinę istoriją, apie Britaniją, skendinčią paslaptingoje migloje, kurios magiška galia ištrina žmonių atmintį, palikdama tik nuotrupas iš praeities.
Knygos autorius – nuolat savo stiliaus ieškantis, o galbūt save radęs, bet vis naujus iššūkius sau iškeliantis rašytojas, į literatūros pasaulio šviesą (2015 m.) “atidavęs” mitologinį romaną “Palaidotas milžinas”. Palyginimui, “Dienos likučiai”(1989 m.), melancholiškas britiškojo romano šedevras, laimėjęs prestižinę Man Booker premiją, “Neleisk man išeiti”(2005 m.) – mokslinės fantastikos darbas, “Kai mes buvome našlaičiai” (1986 m.) – psichologinis romanas. Autoriaus kitoniškumas – bruožas, uždegantis skaitytojams norą sužinoti, į kokį pasaulį, į kokį siužetą šį kartą mus įtrauks K. Ishiguro, bet tuo pačiu, mes galime būti ramūs, kad skaitydami pajusime japoniško ramumo ir britiško šaltumo braižą.
“Palaidotas milžinas” – alegorinių veikėjų, filosofinių minčių ir simbolizmu dvelkiančių, įvykių romanas. Kūrinio veiksmas – mitologiniai laikai, kuomet magiškas drakonės alsavimas po visą Britaniją paskleidė miglą, aštrinusią žmonių atmintį ir leidusią dviems, tarpusavyje kariaujančioms tautoms, britams ir saksams, pasinerti į taikos laikmetį, sustabdant betikslį kraujo liejimą. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos bei atsiribojant nuo konkrečių asmenų likimų, šis globalus scenarijus turėtų būti atgaiva konfliktuojančioms tautoms. Juk tai leidžia pamiršti gyvenimą baimėje, sukuria pastovumo jausmą ir prisideda prie šviesesnio rytojaus kūrimo. Tik ar toks, utopinis siužetas, iš tiesų, yra tobula, gyvenimiško siužeto linija? Ar žmonija, prarasdama vakarykštę dieną, nepraranda rytojaus? Ar ne praeities nuopoliai ir laimėjimai skatina proveržį, suteikdami gyvenimui ryškesnių potyrių. Skaitant kūrinį, gimsta slogus jausmas, kad kiekvienas praradimas, kad ir tamsių dalykų, atima ir dalį šviesos. Aš iškeliu mintį, kad praeities netekimas yra netektis identiteto, tiek asmens, tiek tautos.
Akslis ir Beatričė – pagrindiniai kūrinio veikėjai, kaip ir visa Britanija mistinėmis aplinkybėmis yra praradę didžiąją dalį praeities prisiminimų. Kelių dienų ar savaičių įvykiai dingsta nebūties amžinybėje ir tik retkarčiais mažos praeities įvykių nuotrupos, lyg slogus sapnas, išnyrą iš “atimtos” atminties. Tai vyras ir žmona, nugyvenę ilgą bendrą gyvenimą, puoselėjantys vienas kitam šiltus jausmus, negali tiksliai įvardinti gausybės bendro gyvenimo įvykių. Likusi tik emocija, kad būtą tiek džiaugsmo akimirkų, tiek karčių nusivylimų. Tad natūraliai išsirutulioja klausimas, ar jausmams, o gal tiksliau, jų neišnykimui, reikalinga atmintis?
Ishiguro neįsivelia į savo nuomonės piršimą skaitytojui. Jis ją perteikia, kurdamas istoriją. Aklis ir Beatričė nusprendžia keliauti pas sūnų. Iš dalies tai yra desperatiškas veiksmas, tikintis, kad jis jų laukia. Pora negali tiksliai atsakyti, kada ir kodėl jis išvyko. Negali atsakyti, ar sūnus jų laukia. Vienintelis veiksnys, skatinantis pasinerti į šią kelionę, vidinis jausmas, kuždantis, kad tai yra jų likimas. Manau, kad kiekvienas skaitytojas, įžvelgs, kiek skirtingus, šios poros kelionės motyvus, patirs nevienodą, ore tvyrančią nuotaiką, bet su kiekvienu knygos puslapiu, vis labiau ir labiau lauks alegorinės kelionės kulminacijos.
Romanas “Palaidotas milžinas” – kiek kitoks žvilgsnis į gan tradicinę dviejų žmonių meilės istorijos etapą, puoselėjantis taurias dviejų žmonių santykių vertybes, kurias į dienos šviesą iškelia mistinio laikmečio mistiniai įvykiai.
P.S. Nepaminėjau, kad skaitydami šį kūrinį, susidursite ir su kitais veikėjais, kurie kartu su Aksliu ir Beatriče patirs ne vieną nuotykį.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
