Blausią šviesą patalpoje skleidė vos trys lempos. Likusios buvo perdegusios. Galimai jau seniai. Viena iš veikiančių, mirkčiodama skleidė lengvai erzinantį traškėjimą, panašų į itališkų automobilių posūkio garsą. Tačiau Vovkai jis neegzistavo. Neegzistavo visas likęs pasaulis. Neegzistavo ir jis pats. Bent jau taip, kaip mes esame įpratę suvokti asmens egzistenciją.
Šalia lovos, ant kurios sėdėjo susikūprinęs ir nuo tingumo išpampęs seniokas, buvo numesta knyga. Vienas jos kampas, nuo smūgio į sieną buvo minimaliai suknežintas. Vovka žino, kad rytoj ryte, o gal vakare, nors tai gali įvykti ir šiandien, pabudęs, šalia lovos, o tiksliau vienos storos lentos, jis ras tvarkingai padėtą identišką, dar dažais kvepiantį, egzempliorių. Šis begalinis procesas trunka jau… tiek laiko, kiek kuprius randasi šioje keturkampėje celėje.
Pirmąjį egzempliorių vyras rado vos nubudęs savo naujuosiuose apartamentuose. Nepastebėti knygos būtų buvę sunku. Kameroje be vyro buvo vos du dalykai – lenta ir knyga. Vėliau patalpą papildys Vovkos galvoje gyvenantys ir į dienos šviesą besiprašantys personažai: Vyr. Seržantas Pyktis, Matrioška Neviltis ir Kalė Praeitis. Tačiau iki jų egzistencijos gimimo, praplikusiam agnostikui dar reikės nugyventi daug nesuskaičiuojamo ir niekaip neapčiuopiamo laiko, kurio ir tik kurio caraitis turės į valias.
Pirmosios akimirkos celėje buvo skausmingai baugios. Vovka vilkėjo suplyšusią, mirtimi ir actu atsiduodančią, gulaginę pižamą. Ant skarmalo ties krūtine buvo prisiūta nusvilinta raudonoji žvaigždė, kurios raudonis priminė pragaro liepsnas. Šalia šio simbolio puikavosi degutu išpliurzavotas kodas XUY 001. Šie šeši ženklai nusvilino plikšiaus kraują iki nepakeliamos kančios, prilygstančios skausmui, sukeliančiam beprotybę. Pagautas momentinio įsiūčio, vyras griebėsi plėšti jo orumą niekinantį skurlių, bet šis bandymas baigėsi fiasko. Kankinį nuplieskė vidinio skausmo dieglys, kurio būtą tokio stipraus ir netikėto, kad vyras krito lyg pamuštas žaibo. Vienintelis prisiminimas, likęs iš šios pirmosios pamokos – ant kurios grėblio bus lipama dar daugybę sykių – balutė, kurioje pabudo kardomasis lepšis. Jeigu ne ji, šis skausmo pliūpsnis būtų nurašytas eiliniam šizofrenijos blykstelėjimui, kuris jau keletą metų kankino Vovaną.
Antroji ženkliai skausmingesnė pamoka nelaimėlį ištiko dar nespėjus išdžiūti pirmosios pėdsakams. Vovka, kamuojamas, bet neišvargintas pykčio, mat su juo gyveno ilgus dešimtmečius, sumanė nusiimti gulaginę pižamą. Nucipenęs į kamputį, pradėjo atsargiai, tiek, kiek leido drebantys maitvanagio pirštai, nusirenginėti gėdos ir pažeminimo simbolį. Deja, bet ir šis vyksmas baigėsi tokiu pačiu paralyžiuojančio skausmo fejerverku, prievartaujančiu kiekvieną gyvos žmogystos ląstelę. Ši skausmo simfonija Vovkai atsiėjo su fanfaromis, teko ne tik dar kartą myžtelėti, bet ir prikrauti į kelnes.
– Prakeikti fašiūgos, – užriaumojo vos grįžęs iš priverstinio pogulio Vovka. Vyro žandai degte degė, o akys, kupinos pykčio bei pagiežos, liepsnojo lyg iki besąlygiško raudonumo įraudę, Vovačkos taip mėgstami, Pamaskvėje augantys Komsomolec obuoliai.
Po dviejų, vienas po kito nutikusių krestelėjimų, vyrukas tapo atsargesniu. Jis nebandė nei plėšti, nei palengva nusirenginėti suterštų skudurų. Orumas tyliai pasitraukė parūkyti į kitą kamputį, užleisdamas solisto vietą sklerotinio pamišimo neužgožtam instinktui rūpintis savuoju kailiu. Toks elgesys yra būdingas visiems šios planetos šliužams. Tačiau įsiūtis, kuris čaižė nerimo peiliais, neatslūgo dar ilgas valandas. Pačiuose juodžiausiose sąmonės labirintuose Vovka degino ir prievartavo, prievartavo ir degino visus, atsakingus už jo, galingiausio pasaulio vyro, apgyvendinimą šioje celėje. Neramioji siela žinojo, kad ištikimųjų šuniokų pulkas, anksčiau ar vėliau, išvaduos savąjį didvyrį. Tai tik laiko klausimas. Tik.
