Teko pasilenkti dar sykį. Šį kartą į mane skriejo vaza. Galimai prieš tai paleistas pliušinis meškinas, mylimajai pasirodė per daug švelnus įnagis karui sulošti. Nereikia būti genijumi, kad suprastum elementarų faktą, jog prieš keletą akimirkų išsakyti argumentai, turėję numalšinti kilusį įtūžį, nesuveikė.
Tiesą sakant, ir būnant nuoširdžiu iki pačios pabaigos, tikėtis kažko daugiau iš šios situacijos būtų buvę per ne lyg naivu. Nuo pat pirmos šio pokalbio akimirkos, o tiksliau, dviejų žmonių akistatos, buvau savimi, kalbėjau daug ir negalvodamas. Taip elgiuosi visuomet, turiu omenyje, daug kalbu ir negalvoju, kai patenku į bet kokio žanro stresinę situaciją. Būti savimi, man sekasi, kaimiškai tariant, čiutku sunkiau, drambliškai sunkiau (ačiū tau tau mamą už šį įskiepį), nors kaip jau supratote, šį kartą nepadėjo net ir tai. Būvimas savimi, savaime suprantama. Daug šiurkščių klaidų buvo atlikta per itin trumpą laiko tarpą. Daug gyvenimiško broko nutiko. Summa summarum, į mane skrieja vaza. Tačiau prieš jai išsitaškant ir pažyrant į tūkstančius šaltų stiklo šukių, mano akys užgavo neįtikėtina vaizdinį, siurrealistinio gaivalo akimirksnį, mėlynų rožių, dovanotų gimtadienio proga, sklendimą oru. Prisiekiu, jeigu turėčiau nors dalelę van Gogo savyje, įamžinčiau šį šmėstelėjimą drobėje. „Saulėgrąžų“ sėkmės, be jokios abejonės, nesitikėčiau sulaukti, bet bent jau močiutės dovanota vaza būtų įprasminta tinkamai. Et, kaip gaila, juk aš taip stipriai ją branginau. Vazą, turiu omenyje.
Žmonių niekas nebrangina ir nevertina. Ne tas amžius, kad vaidintume naivuolius, ne tas amžius, kad skaudintumėm vieni kitus. Juk man jau 23eji, o mylimai beveik 30šimt. Varge, juk ji turėjo suprasti ar bent jau nutuokti, o labiausiai tikėtina, kad bent jau tikėtis ir būti pasiruošusiai. Galimai, kad klydau. Net ne galimai, o iš tiesų. Juk į mane skraido daiktai, niekada nebuvę sutverti skraidyti. Juk daktarė patarė, ne man, o jai, dairytis, laikas tiksi, pabrėžė net kelis kartus. Laikas tiksi, dairomės mes ar nesidarome, laikas tiksi, net tada, kai tuo netikime ir net tada, kai to nenorime. Laikas tiksi, kai dūžta ne tik vazos. Laikas tiksi net tuomet, kai nenorime būti savimi, bet gyvenimas verčia. Man 23eji, žinau, kad ateis diena, kai bus 33eji, o gal ir dar šiek tiek daugiau, o mylimosios nebus šalia. Ir galimai, ji tą suprato tik dabar, o gaila.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
