fbpx
Home Apie sportą Užknisanti baimė. Ar sporte jos reikia?

Užknisanti baimė. Ar sporte jos reikia?

by Neko

Jeigu žmogus būtų bebaimis padaras, tai evoliucijos kelyje jis būtų suvalgytas, sudraskytas, išprievartautas, nugalabytas, nutrenktas, sumindytas, padurtas, perkąstas n+k kartų. Jeigu žmogaus nekaustytų mirties, nebūties, praradimo, skausmo ir kitos baimės, aš nerašyčiau šio blogo. Žmogus, kaip visos žmonijos populiacijos atstovas būtų daugybę kartų sudegęs, paskendęs, nukritęs, sušalęs, sulūžęs, išdžiuvęs. Galimai būtų save susinaikinęs ir niekas neklaustų “kam skambina varpai”. Baimė mus apsaugo. Ji yra emocija, leidžianti išvengti pavojaus. Tai (ne)tobulai veikianti oro pagalvė. Tik yra mažas “bet”, kartais ji pakiša koją.

Ar sporte “reikia” baimės?

Jeigu man šį klausimą užduotų džihadistas,  atrėmęs AK-47 į galvą, ir lieptų atsakyti tik “taip” arba “ne”. Tai yra nebūtų galimybės būti politiku ir pradėti kalbą maždaug tokio pobūdžio retorika: “žinote, viskas priklauso nuo…”. Mano atsakymas būtų “NE”. Sporte baimei vietos nėra. Klausiate, o prie ko džikadistas? Hmm, ką tik skaičiau knygą Jaakko Hämeen-Anttila “Islamo vadovas”. Tad dabar esu kiek labiau pasikaustęs šioje sferoje, bet grįžkime prie sporto.

Baimė užkerta kelią sėkmei

Žmonės bijo varžybų. Daug žmonių bijo varžybų. Tik dalis, maža dalis laimingųjų neturi arba apturi jos mažą kiekį. Sakykite, ar teko nors kartą susimąstyti KODĖL?

  • Baimė pralošti. Juk niekam nepatinka lūzeriai. Niekas nenori būti tokiais. Jausmas, kad esi prastesnis laikais, kai dalies žmonių savivertė voliojasi patvoriuose, nevilioja. Pasaulyje, kai lyginamasi viskuo ir su visais, tai taip stipriai įaugę į kraują, kad pralošimas = pasaulio pabaigai. Žmogaus ego klykia – reikia būti geriausiu. Jeigu ego kiek pakramtytas, jis kužda “aš šį kartą varysiu ramiau/lengviau – nesivaržysiu, nes tai tik testas”. Žmogus save programuoja, kad jis praloš tyčia, o tai yra juk pergalė. Juk tai yra sąmoningas paties pasirinkimas – apsaugoti save. Liūdna, bet pamirštama, kad dažniausiai sportuojama dėl savęs ir kad niekam nerūpi laimėsi tu ar ne. Nebent esi pro ir tave stebi melojonai. Tuomet taip, ant kortos pastatyti kiek kiti dalykai: pinigai, ambicijos, pripažinimas ir pan. Tačiau eiliniam dievobaimingam ateistui tai neturėtų rūpėti. Viskas slypi tavyje, aplink tave ir priklauso tik nuo tavęs.
  • Baimė nuvilti. Pats baisiausias dalykas, kuris gali nutikti – nuvilti patį mylimiausia žmogų – save. Mąstymo logika paprasta – įdėtas darbas turi atsipirkti. Juk galioja “veiksmo ir atoveiksmio principas”. Daviau eurą – gavau vieną kg bananų. Juk tai yra teisinga, nors kažkas viduje kužda, kad sporte ne viskas taip paprasta. Veiksmo ir atoveiksmio principas sporte neveikia, nes be šio fizikinio dalykėlio, įtaką daro ir kiti veiksniai. Tačiau kam tai rūpi, kai ant kortos pastatytas autoritetas savo paties akyse. Mes ir vėl galime pasiimti patvoryje gulinčia savivertę ir jos užklausti, ar mes norime dar kartą jai į kaklą įsmeigti peilį. Nes nuvylimas kaip tik tą ir padarys. Na, o tai juk yra baisu.
  • Nesuvokimas ar neturėjimas aiškaus “kodėl” aš sportuoju. Dar tai galima pavadinti Džokerio sindromu (aš taip sugalvojau, negooglinkite apie tai). Jeigu jūs negalite tiksliai pasakyti, dėl kokių aiškių priežasčių jūs kapojate per treniruotes iki žemės graibymo, o vėliau einate į varžybas. Baimės akistatoje, negalėsite spjauti tai padlai į akis ir pasakyti, nes noriu laimėti, noriu pagerinti asmeninį rezultatą, noriu aplenkti kaimyną, nes jis už…sa, mat turi naują BMW. Filosofinis pasamprotavimas, nes man tai patinka, teikia malonumą, varžybų dieną nesuveiks. Nebent kaposite iš pykčio dėl BMW. Nors mano akimis sporte pyktis netinka. Negatyvumas neturėtų būti jokios kelionės pamatu. Tik šviesios ir aiškios mintys, banalu, bet padės nugalėti (na, o ką, ne taip jau ir svarbu).

Tingiu (juokauju) dėlioti tolimesnius taškelius, tad rašau kaip naują pastraipą. Baimė gali kilti ir iš paties sporto nesuvokimo arba iš mąstymo kampo, kuris galimai neveda pirmyn. Žmogus yra savanaudis padaras, kuris nori laimėti, o kiekvieną nesėkmę traktuoja kaip mintį: “taip neturi būti”. Žmogui gan sunku suvokti, kad nesėkmės yra dalis tobulėjimo. Nors mes visi žinome banalybę, kad mokomės iš savų klaidų, bet tai pritaikyti praktikoje, o ypač kai kalbame apie pralošimą – sunku. Paliečiau ugnį – nusideginau. Pamoka išmokta. Pralošiau varžybas – šūdas. Pamoka išmokta. Velniava, kažkas ne taip, ane? Tad šioje vietoje vėl reikia minimaliai politikuoti, kad varžybos iš dalies yra ėjimas “va bank” ir ne visada žinai, kokie kauliukai iškris. Bandom iš naujo. Pralošiau varžybas – viskas ok. Nurimsiu, susidėliosiu mintis, apgalvosiu ir nuo ryt vėl į trasą. Su ugnimi būtų taip: kitą kartą užsidėsiu ugniai atsparią pirštinę ir liesiu ją, kiek norėsiu. Svarbu, kad viskas nepasibaigtų #metoo.

Sportui baimės, galima sakyti nereikia. Sportui reikia noro laimėti.

Kuomet noras laimėti yra didesnis už baimę pralošti, tuomet gimsta magija

Baimė, jis buvo ir bus. Ji neišnyks. Tai instinktas “gyvenantis” mumyse. Su ja reikia išmokti gyventi ir su ja kovoti. Žinoma, klausimas ar iš tiesų reikia kovoti. Galbūt galima rasti ir kitų būdų. Manau, kad tai – laisvas žmogaus pasirinkimas. Kuomet aš kalbu apie sportą ir rezultato siekimą. Aš sakau gan tiesmukai. Žmogus privalo norėti laimėti, privalo norėti draskytis ir kapoti. Tuomet baimę galime įdarbinti ir paversti jėgos šaltiniu. Tereikia dirbti su savimi, savo baimėmis, susitikti akis į akį su ja ir kartais vožtelėti jai kablį, tarsi būtum Einikis.

Nebijokite bijoti, tai natūralu. Tik neleiskite, jai paimti viršaus.

P.S. sportas nėra vien tik gražios gėlytės ar dainuškos apie meilę. Čia mes turime daug skausmo ir kančios. Varžybų dieną, mes žinome, kad skaudės ir skaudės labai. Tas žinojimas – saugiklis, virstantis baimę kentėti. Tik išmokus jį išjungti arba bent jau kiek nors primažinti, mes galėsime žengti į kitą lygį. Sportas nėra apie rožytėmis klotą keliuką (nebent ponas Jirunda padeda), sportas – apie kelią, kuriuo eiti p**ts kaip sunku.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
2

You may also like