fbpx
Home Mintys Tylėti negalima kalbėti. Pirma dalis.

Tylėti negalima kalbėti. Pirma dalis.

by Neko

Tylėti negalima kalbėti. Tik vienas, kartais atrodytų nereikšmingas kablelis, gali turėti milžinišką įtaką. Nors galbūt esu neteisus, kad ir sąmoningai sakinyje sukūręs neužtikrintumo jauseną, įterpęs žodį “gali”. Kablelis, be jokios abejonės, daro įtaką. Jis sukuria asmeniui galimybę pasirinkti poziciją. Tačiau problemą aptikau kiek giliau. Įžvelgiu pavojų pačioje būtinybėje jį padėti. John Locke pasakytų, kad tai užteršto tabula rasa (tuščias lapas) pasekmė, kuomet užpildome jį patirtimi ir taisyklėmis. Žinoma, patirties “rinkimas” yra neišvengiamybė, o štai taisyklės. Jos yra praeities svoris ant mūsų pečių. Tai noras apsaugoti ateitį nuo užmarštyje padarytų klaidų. Tai pergalės skonis. Tai mūsų fobijų, laimėjimų, netekčių, iliuzijų išraiška, kuriant teisingą gyvenimą. Būtent šios taisyklės mumyse tyliai šaukia, kad būtina pasirinkti, kad būtina padėti kablelį.

Mąstant tiesmukai, vidinis balsas kužda, kad esama tik dviejų pasirinkimo galimybių. Nusileidus į filosofinį gylį, mes atrandame, kad turime ir trečiąjį. Tik jis dvelkia keistumu ir yra labiau panašus į butaforinę iliuziją nei į tikrovę. Tad pradėkime galimybių peržiūrą nuo kovingai šlovingojo pasirinkimo – tylėti negalima, kalbėti. Ši, iš pirmojo žvilgsnio, žodžio laisvės ginimo prieskonį turinti selekcija skamba it būtinybė. Ypač mums (turiu omeny lietuvių tautą), kalbantiems lietuviškai. Juk gimtoji kalba vienu metu buvo it baltarusiškas dyzelis, nelegaliai keliaujantis kontrabanda. Prie turimo praeities bagažo prijungus nūdienos aštrių pasisakymų lenktynes, kuomet kovojama iki paskutinio kraujo lašo už savitai susikurtą tiesą. Kablelis įbetonuojamas jam skirtoje vietoje. Nepajudinamai. Be galimybės rinktis kitaip.

Tylėti, negalima kalbėti. Išgirdus būtent tokiu būdu sudėliotą frazę, mano vaizduotė nupiešia Jono II, dar žinomo Jono Gerojo vardu, valdymo laikų retrospektyvą. Tik to gerumo gerbiamasis Prancūzijos karalius ne itin daug turėjo. Ne itin daug pozityvumo spinduliuoja ir šis kablelio padėjimo pasirinkimas. Situacijos negelbsti ir pasakymas, kad tyla nėra tuščia, ji pilna atsakymų. Tačiau mes visi puikiai suprantame, kad tas rytų briedas gražiai skamba instagramo ar feisbuko įrašuose, kino dramose ar tam tikro žanro knygose. Realybėje ši opcija, kuomet lakštingala negali nečiulbėti, kad ir galima, bet nepriimtina.

Trečiasis variantas, mano giliu įsitikinimu, galimas tik asmenims, pasižymintiems tam tikru gyvenimišku broku. Kalbant mandriau, tai pustuščių tabula rasa savininkų pasirinkimas – tylėti negalima kalbėti. Šį nenorą dėti kablelio galima traktuoti ir lygiagrečiai skalpuoti įvairiais kampais: maišto perspektyva, bukumas, atsainumas, neapsisprendimas, po$7^imas (?) Ir būtent šis pasirinkimas yra visuomenės opaligė. Tai išimtis iš taisyklės, kuri palieka sakinį neužbaigtą. Tik jos negalime prilyginti Bethoveno “Nebaigtajai simfonijai” – tobulai savuoju neužbaigtumu. Mat šis pasirinkimas, kitų dviejų pasirinkimų perspektyvoje vertinamas kaip klaida. Jis vertinimas kaip klaida, net tuomet, kai tai yra sąmoningas pasirinkimas. Tai lyg neįgyvendinamas programuotojo košmaras, siekiant sukurti programą, parenkančią “random” skaičių. Realybėje tai įmanoma, o aprašyti taisyklėmis (kodu), deja ne. Negalėjimas nepasirinkti arba pasirinkimas negalimo varianto persismelkia į mūsų pasąmonę ir priverčia pradėti daugumą dalykų vertinti per tiesmukiškai nuobodžią taip/ne, gerai/blogai prizmę. Tad kablelio nepadėjimas tylėti negalima kalbėti frazėje, gal kiek miglota, bet opcija.

Tekstas parašytas Consolacao, Portugal.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E

0 comment
4

You may also like