Gan ilgą laiko tarpą stebiu tuščią popieriaus lapą. Žiūrint į vieną tašką, galima išvysti, kaip kas keletą akimirkų balta spalva pakeičia savąjį atspalvį.
Nežinau, ar tai yra praeities tapimas ateitimi, pamirštant dabartį ar kafkiškas tuštumos virsmas (juk balta yra nieko nebūvimas, ar ne taip?) į kitokią būti. Bet ne tai dabar yra svarbu. Šiame lape turėtų būti pilna žodžių, prirašytų ne itin dailia rašysena. Tačiau mintys, kurių dauguma – emocijų atspindys, šiandien lyg liūtas, tūnantis zoologijos sodo tamsiausiame kampe, neina linksminti vaikučių. Ne ta diena, ne ta akimirka. Ne tas aš. O gal ir liūtas ne tas. Tačiau manęs tai neerzina. Neliūdina. Ir net nestebina. Esu tarsi ant mažos ugnies verdantis vanduo. Vyksmo daug, bet jis tvarkingas ir galimai baigtinis. Juk anksčiau ar vėliau vanduo išgaruos, o gal ugnis bus užgesinta, o gal.. Kad ir kaip butų, popieriaus lapas šiuo metu yra harmonija, tarsi sankirta dviejų vandenynų, nedaranti įtakos skirtingoms, bet tuo pačiu beveik identiškoms egzistencijoms. Kuomet vienas pilnas, o kitas tuščias, bet amžinai šalia vienas kito.
Pieštukas užrašo Tu.
