Visai neseniai studijavau triatlonininkų pasiruošimo metodologiją. Knygos autorius teigia, kad pirmas dalykas, kurį turi padaryti sportininkas, tai išsikelti tikslą. Visų svarbiausia – jis neturi būti abstraktus: „noriu įveikti maratoną“ ar „noriu pagerinti savo asmeninį rekordą“. Tikslas turi būti labai tikslus ir aiškus, pvz.: „Vilniaus maratoną įveiksiu per 2:30“ ar „savo asmeninį rekordą pagerinsiu 20 sekundžių“.
Galbūt daugumai tai gali atrodyti kvaila, o ką tik pradėjusiam sportuoti žmogui – misija neįmanoma. Vis dėlto manau, kad tai labai teisingas požiūris į sportą ir rezultato siekimą. Tik žinant savo tikslą, galima kryptingai judėti į priekį.
Prieš išsikeliant asmeninius tikslus itin svarbu:
· labai gerai įvertinti esamą situaciją (sportinę formą, sveikatos būklę ir t. t.);
· apgalvoti, kiek ir kada galiu skirti laiko sportui;
· kiek liko laiko iki varžybų;
· jeigu turiu trenerį, būtinai su juo aptarti ir įvertinti situaciją.
Visą tai susidėlioję sumažinsime klaidų riziką, nereikės skubinti pasiruošimo proceso, žinoma, tai kartu sumažins ir traumų riziką, nes būsime įvertinę savo galimybes. Juk viena iš pagrindinių traumų priežasčių yra per didelis krūvis, kurio mūsų organizmas nesugeba atlaikyti.
Tik turint konkretų tikslą, treneris ar pats sportininkas turi galimybę tiksliai išskirstyti savo pasiruošimą į konkrečius etapus, gali iš anksto numatyti kontrolinių varžybų datas, taip pat lengvai sekti ir vertinti pasiruošimo eigą.
Kitas labai reikšmingas dalykas, kuriam tiesioginę įtaką turi aiškus tikslas, – didesnė motyvacija. Turbūt nereikia net pasakoti, kaip svarbu turėti motyvaciją, ir čia kalbama ne tik apie sportą, bet apskritai apie gyvenimą.
Tik motyvuoti sportininkai sugeba pasiekti aukščiausių laimėjimų ir nepasiduoti sunkiausiomis akimirkomis.
Galiu drąsiai teigti, kad kaskart ruošiantis startui ateina toks momentas, kai norisi nuleisti rankas ir tiesiog pasitraukti. Patikėkite, neturint aiškaus tikslo, pasitraukti iš tiesų labai lengva. Juk pasirinkti lengvesnį variantą, pasitraukti yra paprasta, o kovoti ir nepasiduoti – čia jau yra menas. Todėl aiškiai apibrėžtas tikslas yra kaip priminimas, dėl ko mes stengiamės, jis parodo, kiek mes pasistūmėjome jo link, tai sukuria pridėtinę vertę, kuri neleidžia pasiduoti.
Kalbant apie motyvaciją, reikia suprasti tai, kad mes visuomet rasime pasiteisinimų, kodėl negalime padaryti vieno ar kito dalyko, pvz.: „šiandien nesportuosiu, nes lyja ir šalta“, „šiandien neisiu į sporto salę, nes namie palikau sportinę avalynę“, „šiandien pasidarysiu poilsio dieną, nes kažkaip sunkiai jaučiuosi“ ir taip toliau, ir panašiai. Norint save motyvuoti, reikia keisti mąstymo būdą, užuot ieškojus pasiteisinimų, kodėl negalime padaryti vieno ar kito dalyko. Turime ieškoti atsakymų į klausimus, kodėl mes galime tai padaryti. Taip prisiminsime savo užsibrėžtą tikslą, rasime papildomą motyvaciją išbėgti į parką net lyjant.
Reziumuodamas noriu pasakyti, kad aiškus tikslas neleidžia prarasti motyvacijos to tikslo siekiant, jis suteikia papildomą jėgų judėti į priekį ir nepasiduoti.
