Seniau buvau paikas jaunuolis tikintis, kad visi, ar bent jau didžioji dalis žmonių yra geri ir nuoširdūs, kad ir kokiuose rėžiuose beimtume ar kaip bematuotume to gerumo laipsnį. Bet bėgant metams supratau, kas nei velnio taip nėra. Dauguma žmonių yra savanaudiškos kiaulės, begalę dalykų darantys tik iš išskaičiavimo ir galvojantys išskirtinai tik apie save. Žinoma, kirba klausimas, ar dalis jų bent galvoja ar tiesiog egzistuoja, vedini gyvuliškais instinktais.
Dabar esu toks pats paikas jaunuolis, netikintis, kad dauguma žmonių yra geri. Tačiau esu iš tų, kuris tiki, kad geri žmonės, geri savo vidumi, kad ir kaip bematuotume, egzistuoja. Tik jie nesimėto ant kiekvieno kampo. Juos reikia rasti. Juos reikia rasti, vertinti ir puoselėti. Tai yra milžiniška dovana.
Na, o tie visi, va ten, kur rodau pirštu, visi tie, kurie pilni pykčio ir pagiežos, kurie skęsta pavyde. Kurie tegeba gelti ir pilti patį didžiausią mėšlą, kurį patys vos sugeba pavilkti, lai gyvena sau. Jie tėra akmenys kelyje, ant kurių retkarčiais paslystame, kuriuos retkarčiais tenka apeiti. Jie yra tų, kurių pilkumas ir negatyvumas sveria tiek daug, kad jie nesugeba pakelti žvilgsnio į dangų, jie nesugeba tikėti kitais. Jie skęsta ir skęsdami bando kuo daugiau žmonių nusitempti su savimi į dugną.
Man patinka žiūrėti į dangų, man patinka matyti besišypsančius, man patinka būti priežastimi šypsenos. Man patinka gyventi, aš nesiruošiu skęsti. Aš nenustosiu tikėti.
