Kambaryje vyrauja tyla. Ant sofos prie vos vos praviro svetainės lango miega juodas katinas. Jis saugo ramybę, kuri bet kurią akimirką bus sujaukta pirmųjų pavasario saulės spindulių. Dar menkai šildančių, bet jau žaismingų, kurie tyliai pasiekę ant sienos kabantį laikrodį, namams suteiks sodraus paslaptingumo. Šioje magiškoje aplinkoje dulkės pradės šokti savąjį šokį, kiekvieną kartą vis tą patį, kiekvieną kartą neatkartojamą ir matomą tik mažame šviesos šuore. Jos šoks tyliai. Joms nerūpės. Joms niekada nerūpėjo, kad sieninis laikrodis jau seniai nebeskaičiuoja laiko. Jis praradęs savastį. Jis nebylus liudininkas šio kerinčio šokio. Antikvaro rodyklės sustojusios ties praeitimi. Tai senolės palikimas. Dovana. Praeities įrėžis, saugantis ir ginantis prisiminimus.
Dar keletas akimirkų ir duris pravers iš naktinės pamainos sugrįžęs vyras. Jis nepastebės šviesos šuore gęstančio šokio. Jis ras tave. Gulinčią. Jis ras tave pasilikusią praeityje ir palikusį jį dabartyje. Tylus laikrodis nepradės eiti, bet laikas dar kartą trumpam sustos. Tylą kambaryje pakeis tuštuma.
