fbpx
Home Dienoraštis Svetimas #1

Svetimas #1

by Neko

Šį rytą atsikėliau šalia tAvęs (ar pagalvojote, kad norint suteikti personai identitetą, nebūtina vartoti žmogaus vardo ar kurti  jam pseudo. Galima tiesiog išdarkyti žodį „tavęs“, kaip pvz. Tavęs, TAvęs tavęS, Ttavęs ir t.t. Vienas žodis, o tiek daug..).

Jaučiausi svetimas. Jaučiausi svetimas neįprastai. Ne taip, kaip jautėsi Kamiu personažas.. ne ne..  ir ne taip, kaip jaučiuosi aš..  kas ryt. Kuomet būnu svetimas pats sau. Ar žinote, tą jausmą? Tą būseną? Tą akimirką, besitęsiančia iki kol kažkoks magiškas jungiklis žmoguje persijungia, įkvėpdamas jam savasties?

Šį rytą svetimas jaučiausi kitaip. Kitu kampu, kitu žvilgsniu. Kitu šaltu tuštumu. Jaučiausi svetimas ne tau, ne pasauliui, ne sau, o akimirkai. Tariami žodžiai buvo netikri, mintys pasiklydusios. Net knygą pradėjau skaityti nuo galo, kol tu laistei gėles. Taip bandydama grąžinti skolą, kurios nebelikę. Kurios net nėra buvę (?)

Rašyti rytais man liepė vyrukas, priešais kurį, geltonai melsvoje sofkutėje su keletu boružių, įsitaisau trečiadienio popietėmis.  Sakė rašyti ir negalvoti. Negalvoti, bet rašyti. Tai vadinama terapija. Tik dar nesuvedžiau galų, kuriam iš mudviejų ji yra skirta. Pagalvojus, keista. Per dvejus metus lyg ir turėjau susivokti.

Iš tiesų, keistai bėga dienos. Nors nesu tikras, bėga jos ar šliaužia. O gal jau seniai yra numirusios, o aš – tik projekcija sustingusios akimirkos. Jeigu tuo patikėčiau, gal svetimumo jausenos fenomenui būtų apkarpyti sparnai. Gal. Ar sakiau, kad iki šiol nekenčiu žodžio gal?

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
5

You may also like