Kodėl neparašei, kad grįžai į miestą? paklausė jis, nukąsdamas paskutinius žodžius. Baigusi smilkti cigaretė vaikino rankose atrodė nenatūraliai. Lyg netyčia pakliuvęs daiktas, gal net ne iš šio gyvenimo. Kaip ir mintys. Svetimos sau pačioms. Mergina, jai įprastu gestu, kilstelėjo abu pečius, šiek tiek suraukė nosį, švelniai primerkusi akį, sulaikė kvėpavimą. Nežinau, tyliai iškvėpdama atsakė. Nežinau. Jos akyse šmėstelėjusi ugnelė neliko nepastebėta. Visą šį laiką jis žvelgė merginai į akis, verdamas ją iki pat sielos gelmių.
Senamiesčio gatvėje buvo likęs vos vienas kitas žmogus. Jie tyliai traukė savo keliais, užleisdami vietą naujos dienos herojams. Kaip sekasi rašyti… knygą? jos balsas, o tiksliau pavieniai žodžiai pasiekė vaikino pasąmonės gelmes. Kai paskutinį sykį matėmės pasakojai apie romano pabaigą, bet minėjai, kad sunkiai sekasi su pradžia. Žinai, aš galvojau apie ją, pamaniau, kad jie galėtų susipažinti traukinyje. Traukinyje lekiančiame į Lioną. Jinai skaitytų kokią nors popsinę knygą, o jis imtų ir pasakytų, kuo baigsis ši romaniūkštis. Jinai nesupyktų, o tik nusijuoktų. Ką manai? Dabar jau ji, žvelgdama į jį laukė atsakymo, prispaudusi kairiąją ausį prie savo peties. Tai pati mėgstamiausia jos poza. Dar būdama vaiku galėdavo valandų valandas sėdėti tokioje padėtyje ir stebėti dangumi plaukiančius debesis. Jis pasakė „užjaučiu”, keletas ramių žodžių galiausiai atsklido iš vaikino pusės. Jie susitiko laidotuvių namuose. Jisai atvyko pagerbti žuvusio draugo motinos, o ji neteko patėvio. Tai kūrinio pradžia.
Dangus ėmė švisti. Vėlyvos vasaros rytmečio vėsa apgaubė jų pokalbį. Tolumoje buvo girdimi retkarčiais pravažiuojančių automobilių skleidžiami garsai. Tingiai sukarksėjusios varnos nutilo nusprendusios, kad dar ne laikas pranešti pasauliui apie išaušusią naują dieną. Pasiilgau tavęs, jos pasakyti žodžiai sujaukė tylą. Pamečiau save, padėjusi galvą ant prispaustų prie krūtinės kelių prisipažino mergina. Žinai, vakarais stebėdavau į vandenyną besileidžiančią saulę. Keistas jausmas, kuomet žinai, kokia bus pabaiga. Nenorėčiau gyventi pasaulyje, kuriame žinočiau, ką veiksiu rytoj ryte tarp 8:00 ir 11:40. Nenorėčiau paskęsti gyvenime. Ar žinai, kaip nuobodu, kiekvieną kartą sutiktam pažįstamam atsakyti „ačiū, gerai, o tu?”. Tu mane palikai skęsti…, pertraukė merginos monologą vaikinas. Ji stovėjo viena koja atsirėmęs į sieną. Jo žodžiuose nebuvo justi emocijų. Tu palikai mane skęsti šiame gyvenime. Užbaigdamas mintį, atsitraukė nuo sienos ir ištiesė ranką sėdinčiai merginai. Eikš, nusišypsojęs paragino mergina stotis.
Jos kūno šiluma, kuomet ji įsikabino jam pašonę priminė praeitį, bet nekuždėjo, kokia bus ateitis. Aš džiaugiuosi, kad tu moki plaukti, besišypsodam tyliai ištarė ji.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
