fbpx
Home Mintys Shinjiru

Shinjiru

by Neko

Shinjiru (信じる) – pirmoji tatuiruotė. Ją pasidariau netekęs mylimo žmogaus. Kaip Ji pasakytų: “dangus pasiėmė”. Bėda tik tame, kad aš niekada nebuvau religinga asmenybe. Netekęs Jos pykau ant pasaulio, pykau ant Jos pačios, pykau ant kvailo jos Dievo, pykau ant savęs. Ji mane mokė tikėti gerumu, žmogumi, Dievu. Ji mane mokė tikėti, kad viskas bus gerai. Tačiau aš, paskendęs juodumoje, te sugebėjau užsirašyti Shinjiru “tikėjimas”.

Kuomet jis nusprendė, kad jau užteks gyventi, tai buvo dar vienas skausmingas įrėžis sieloje. Jis buvo sušiktai kietas šmikis, mokęs mane, kad po kiekvienos nakties ateina rytas. Ir nesvarbu, ar mes tikėsime tuo ar ne, tai vis viena įvyks. Tad būtų kvaila netikėti, tiesa? Tai pasakyk, kodėl Tu netikėjai? O gal tiksliau, kuo Tu netikėjai?

Kai po keleto metų tuo pačiu keliu nuėjo ir mano mėgstamiausios grupės vokalistas, dalis dainų įgavo tik dar daugiau jėgos, deja, bet iškeliant į paviršių, užmarštyje skandintas emocijas.

2016 metais daktarė man pasakė “viskas bus gerai, pamatysi, tikėk”. Pirmoji mintis, šmėstelėjusi tuomet galvoje nuskambėjo itin šlykščiai “o ką jūs dar galite man pasakyti…”, nors te ištariau: “gerai”.

Kai tapau nereikalingu daiktu, mokiausi gyventi tikėjimu. Tačiau tai tebuvo melas. Tikėjimas ir viltis – du skirtingi dalykai. Stipriai nesiplėsiu, bet pasakysiu, kad visiškas šūdas yra tuomet, kuomet viliesi, bet pats tuo netiki. Gyventi viltimis, racionaliajam mąstymui atėmus teisę pasireikšti, net tik, kad nėra teisinga, bet tai – sušiktai skausminga bei kvaila.

Kodėl rašau čia? Nes… gerai žinau, ką reiškia netikėti.. netikėti viskuo.. netikėti net savimi. Būtent tai yra baisiausias dalykas. Rašau, nes gerai pažįstu tamsos atspalvius ir galiu drąsiai pasakyti, kad nieko įdomaus ir smagaus tame nėra.

Rašau, nes žinau, kad be manęs pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie šiuo metu einu ne itin lengvu keliu ir žinau, kad jiems reikia tikėjimo. Šiandien aš sugebėjau sau pripažinti, kad niekada netikėjau, bet… nuo šiandien aš mokysiuosi.. mokysiuosi tikėti. Naiviai mąstau, kad galbūt šios eilutės pasieks žmogų, kuriam reikia, kad ir minimalaus spyrio judėjimui pirmyn.

Nemoku rašyti įkvepiančių ar motyvuojančių kalbų, bet moku būti nuoširdus. Kartais to ir te reikia. Ir tikrai nesu tas, kuris galėtų dalinti patarimus. Lai tai daro savo srities profesionalai. Manasis spyris buvo – pripažinimas sau tiesos, kad pasakymas “tikiu” ir tikėjimas – du skirtingi dalykai. Skamba baisiai kvailai, bet noriu tikėti rytojumi.

Socialinius tinklus, blog’us galime išnaudoti ne tik kovojant dėl savo įsitikinimu, tyčiojantis iš kitaip mąstančių, šaipantis ar kovojant dėl savo įžeistų ego, bet ir pasidalinant mintimis, kurios gal ir skausmingos, bet jos gyvenimiškos ir galimai gali būti naudingos.

Nepraraskite tikėjimo savimi! Švęskime gyvenimą. Shinjiru.

 

 

0 comment
5

You may also like