fbpx
Home Apie sportą Rubrika: Čainikas ir karbonas. Brevetas 200

Rubrika: Čainikas ir karbonas. Brevetas 200

by Neko

Tam, kad susidarytumėte tinkamą įspūdį apie įvykusį pasivažinėjimą, leiskite jus prainformuoti, kad teksto rašymo dieną šis fenomenalus (reikėjo pagooglinti dėl taisyklingi šio žodis rašymo) važiavimas mano Stravoje surinko net 81 patiktuką (fantastiškas žodis). Žinant, mano aktyvumą toje sistemoje, šį įvykį galima prilyginti kampų užbraukymui ant dviejų Teleloto bilietukų (o jis dar vyksta?). Taip, žinau, kad dažniausiai tekstus pradedu nuo toli, o kartais nuo taip toli, kad iki esmės taip ir nepriartėju (šūdz gaunasi, londoniečiai pasakytų), bet šį kartą viskas bus tvarkingoje tvarkoje. Papasakosiu jums raštu apie Brevetą 200 aka 211 km plentiniu dviračiu.

Pirmasis dalykas, kurį būtina pabrėžti, prieš man pradedant pasakojimą –  žmogus, užrodęs šį važiavimą ir pasėjęs velnio sėklą mano galvoje, kurią palaistė ir palaimino maestro treneris, NEVAŽIAVO. Šiknius 😀 Sudalyvauti brevete nusprendžiau vien dėl kilometrų skaičiaus vieno minimo metu. Iki šio, 211 km riedėjimo, ilgiausias važiavimas buvo atliktas Portugalijoje prieš kelis mėnesius, kuomet myniau iš Penishe į Lisaboną. Tuomet įveikiau 176km atstumą. Mintis savo sąskaitoje turėti raidą virš 200 km užkaitino manąją čainiko galvą. Juk galimai tai bus pirmasis žingsnis link pripažinimo. Antrasis žingsnis būtų, nusipirkti įdomiai spalvotas vilosopedisto kojinaites. Na, o dabar jau kiek rimčiau apie brevetą 200.

Kas tai yra BREVETAS?

Brevetas – ilgas važiavimas dviračiu nežymėtu keliu. Distancijos ilgis gali būti nuo 200km iki 1400km. Tai nėra lenktynės, dviratininkams tereikia pasižymėti laiko kontrolės punktuose (jų buvo du). Juos reikia pasiekti tam tikrame laiko tarpe. Laiko kontroliniai punktai atidaromi ir uždaromi, paskaičiavus, kad minant ramiai ir lėtai, dviratininkams nekiltų bėdų juos pasiekiant. Kaip pvz. laiko limitas Brevetui 200 įveikti buvo 12 val. Daugiau apie šiuos važiavimus galite paskaityti svetainėje Randonneurs Lithuania.

Manasis Brevetas

Baisiausia dalis – keltis 6:30, nes startas 9:00. Minti turėjome trise, bet kaip minėjau, vienas kolega dingo. Likom dviese, turėdami galvose planą palaikyti plius minus 30km/h greitį. Prisikrovę pilnas kišenes maisto atsargų, atsižymėję starte, mes pajudėjome. Oras buvo fantastiškai geras, orų prognozės pranašavo šiltą dieną su trupučiu lietaus įdienojus. Tad viskas geriau nei gerai. Varom.
Po kokių 15-20 min mus pasivijo grupelė, kurioje radau ne vieną pažįstamą veidą. Persimetus keletu žodžių, mums pasiūlė jungtis, juk grupėje minti ir lengviau ir smagiau. Prieš tokią geležinę logiką, nepašokinėsi. Būdamas xitra lape ir žinodamas, kad laukia ilgas kelias, nuslinkau į grupės pabaigą. Nuojauta ir patirtis kuždėjo, kad vėjo dar atsivalgysiu, o  jėgas taupyti yra protinga. Ramiai sukant pedalus, pasivijome du vaikinukus, kurie buvo priekyje ir kurie galiausiai taip pat įsiliejo į grupę. Taigi, visiškas čiki piki.
Bevažiuojant pro mus pralėkė Vilgaudas su savo TT (Affidea NEKO team). Žinojau, kad jis mins greičiau. Juk ir dviratis ir pajėgumas tą daryti leidžia. Tad nė mažiausios minties užsikabinti už jo nebuvo.

Kas čia b%^t buvo 🙂 ?

Po maždaug valandos minimo mus pasitiko keletas smagių nuokalnių. Dauguma ėmė kiek stabdyti ir ramiau imti posūkius. Tik keletas nulėkė drąsiau. Pajudėjau ir aš.  Atsargiai iš galo jau po keleto posūkių buvau priekyje. Tuomet atėjus dar keletai kiek statesnių nuokalnių, gan smagiai leidausi žemyn. Būnant Portugalijoje pripratau nuolat kilti ir leistis kalniukais, tad pasileisti man tapo gan įprastu reikalu (I believe I can fly, I believe I can… ir t.t.). Pasibaigus šiam etapui, numečiau greitį ir ramiai važiavau prie pat krašto belaukdamas grupės. Ir štai čia, būtent čia nusupratau, kas įvyko. Prisivijusi grupė, o tiksliau priekinis žmogus, atsistojo man iš kairės. Galvoju, kurį laiką patrauksiu aš grupę, mindamas priekyje. Kai staiga jis ėmė mane spausti į šoną. Staigai stabdyti negalėjau (už manęs žmogus), o mažinamo greičio neužteko, kad galėčiau išvengti susidūrimo. Tad jo vengdamas išvažiavau ant žvyro… ir važiuodamas kelkraščiu praleidau visą grupę į priekį. Keletas pažįstamų juokaudami parėkavo “kam išstūmėt NEKO”. Tuo stūmimo momentu norėjau rėktelėti ar su kaire ranka atsiremti į mane spaudžiantį dviratininką, bet pasirinkau, ką pasirinkau. Jeigu tai būtų varžybos, dėl pozicijos pakovočiau. Tai gera pamoka man. Kitą kartą būsiu labiau atidus. Šį įvykį gan detaliai aprašau šį įvykį, nes nežinau, ar aš kažką blogai padariau ir tai buvo suteikta man pamoka ar taip gavosi netyčia. Nors tas vaikinukas iš gan žinomos komandos, tad spėčiau, kad jis tikrai daug kartų geriau orientuojasi dviračiuose nei aš.
Persimetęs vėl į galą, keletą kilometrų pavažiavau ramiau. Tuomet atėjus įkalnių etapėliui, su keletu žmonių (aš, kolega Ignas + du vyrukai iš Dviratai) atsiskyrėme nuo grupės ir kartu pasiekėme pirmąjį punktą.

Pamoka. Va bank. Žinojau, kad tai kainuos daug 🙂

Pirmajame punkte ilgai neužsibuvau. Gavau parašą ir toliau į kelią. Prieš mane ir mano kolegą Igną išmynė nemažai įvairių dviratininkų grupelių. Dviratų komandos dviratininkai nulėkė vytis keleto grupių. Kartu su jais ir kolega Ignas. Aš tingiai  pagalvojau “ai, minsiu ramiai, pasigausiu juos pakeliui”. Tačiau ši ramybė truko neilgai. Tolumoje pamačiau, kad ant Vilgaudo TT užsikabino vienas iš Dviratų komandos žmonių (Tadas), o paskui juos lekia kelios grupės. Pradėjau vytis grupeles ir aš, kad nebūtų nuobodu minti vienam. Dalį jų pasivyti nebuvo sunku. Padėjo nemažai įkalnių į kurias atidirbau stovėdamas. Galiausiai surinkęs visus pamačiau, kad Vilgaudas ir Tadas pabėgę dar toliau. Hmmz, čia ir gimė mintis vytis. Juos vijausi 35 min. Jeigu toje atkarpoje nebūtų buvę įkalnių, jų pagavęs nebūčiau. Visą vijimosi laiką lėkiau paskui juos pulsu 180. Dirbau į kiekvieną kalniuką kiek eina. Vienoje iš nuokalnių pasiekiau 71km/h. Tai kainavo daug jėgų, bet buvo verta. Nors pravažiuota dar net ne pilnai pusė distancijos. Žinojau, kad šių ištaškytų jėgų man būtų prireikę pabaigoje. Vilgaudas ir Tadas buvo žiauriai faini. Leido man atsikvėpuoti ir tik tuomet vėl pradėjo spausti. Prisipažinsiu. Nemokėjau sėdėti ant rato. Kelis kartus pasiekus 40 km/h neatlaikydavau ir paleisdavau juos, ypač užpūsdavus šoniniam vėjui. Tuomet Tadas paaiškino kaip pasirinkti pusę, atsižvelgiant į vėjo krypti. Patarė pasitikėti ir sėsti arti jo rato. Buvo jėga lėkti trise, kuomet greitis pasiekdavo ir 48km/h. Po gerų pamokų, jų rato nepaleisdavau nei karto iki.. 🙂

Antroji Breveto pusė

Joje nenutiko nieko įdomaus ar įsimintino iki 180 km (liko 31 km iki finišo). Jame baigėsi jėgos 😀 Iki to buvome sustoję gauti antrojo parašo. Buvome sustoję kavos ir snikerso. Iki to 180ojo km sėdėjau ant rato bei pravedžiau keletą serijų priekyje. Tai va, o likus  30 km pajutau, kad nei kojos nei organizmas nebenori kapoti (nebekyla pulsas,  kojos tuščios bei lengvai pykina). Tad paleidau tuos du eržilus lėkti toliau, o aš parmyniau kiek ramiau iki finišo vienas. Buvo akimirkų, kuomet buvo labai sunku (galvoje). Tačiau sumažintas greitis, keletas ramiai suvalgytų batonėlių ir nuolatinis gurkšnojimas kažkiek atstatė ir visai smagiai pasiekiau finišą.

Rezume

Tai pirmasis važiavimas virš 200km. Jeigu visiškai tiksliai  210.9 km. Dabar man tikrai nėra baisūs jokie long ride’ai. Turiu omeny, kad negąsdina atstumas.
Vidutinis minimo greitis 32.8 km/h. Maksimumas – 71 km/h.
Mindamas įkaliau 4 geliukus, 3.5 batonėlius, 2 bananus, 3 gertuves gėralo, 1 kavos ir  1 snikersą. Gal per mžai skysčių??
Gavau gerų patarimų ir minčių pamąstymui. Dabar laukiu Plento taurės varžybų. Žinoma, kažko stipraus nesitikiu, juk reikia nepamiršti, kad derinu bėgimą su minimu 🙂 Ir iš viso važinėju mažiau nei metus, o treniruojuosi tik 4 mėn. (aha, pasiteisinau).

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

 

0 comment
1

You may also like