Važiuoti grupėje – labai nejauku. Ypač man, nė karto nevažiavusiam joje. Aš suprantu, kaip reikėtų elgtis, suvokiu, kaip turėtų elgtis kiti, bet niekada nežinai, kas gali nutikti kelyje. Duobės, vėjas, posūkiai, minimalus koncentracijos praradimas, prastesni dviračio valdymo įgūdžiai, nachališkumas, adrenalinas, nuovargis, noras laimėti, pro šalį lekiančios teisėjų mašinos ar motociklai yra kritimų priežastys. Nežinau, ar būna grupinių plento varžybų, kuriose pavyksta jų išvengti. Šiose varžybose vien prieš mano akis „atsitiko” keletas kritimų. Keletą jų mačiau kituose divizionuose. Šį kartą man pavyko jų išvengti, bet tai kainavo daug jėgų, o trečiame etape, tai buvo „išplaukimo” priežastimi. Tad reikės mokytis geriau valdyti dviratį, reikės priprasti važiuoti grupėje, bet apie viską nuo pradžių.
Pirmasis etapas. TT 8.5km
Plento taurės etapas Šakiuose yra įdomus tuo, kad tai lenktynės, susidedančios iš trijų etapų, kitais žodžiais tariant – daugiadienės. Taip taip taip, kažkas panašaus į daugiadienes „pjankes”. Pirmasis etapas – TT 8.5km. TT arba TIME TRIAL arba atskiro starto lenktynės, dar gali būti vadinamos prologu. Tai toks mini etapėlis, atidarantis varžybas. Kaip pvz. Tour de France’e jo distancija svyruoja tarp 5 ir 9 kilometrų.
Ar aš Jums sakiau, kad tai pirmasis mano startas TT? Ir ar sakiau, kad nemoku „išimti” U formos posūkio? Berods, kad ne, bet jau žinote. Prieš startą galvojau taip: jeigu išlaikau greitį virš 38 km/h – gerai, o žemiau – blogai. Jeigu žemiau 37 km/h, sakysiu, kad sutraukė koją 😀 Startas. B$^t, kodėl taip sunku įsisegti batą???? Ten palikau kaip minimum10 sek. Šoninis vėjas, minimaliai iš priekio. Lekiu, laikydamasis už drops’ų ir ieškodamas patogios pavaros. Jos nėra. Tiesiog nėra! Mintyse Gedo ir Navos patarimai – pirmas km – 90% pajėgumu ir mink patogia pavara. Greitis plaukioja tarp 37 ir 40 km/h. Atvažiuoju iki U formos posūkio, numetu greitį, stabdau, dar stabdau, išimu posūkį. Galiu lažintis, kad prasčiausiai iš visų 100+ D2 diviziono dalyvių. Virš manęs praskrenda varnų (paukščių) būrys. Net jos juokiasi iš manęs. Tačiau prisimenu Gedo žodžius: „geriau atsargiai, bet saugiai”. Iki finišo lieka 4 km. Dabar aš jau savo stichijoje. Kentėti galiu labai daug. Posūkių nebus. Galiu išsikrauti max. Ai, pamiršau paminėti, kad dalyviai startuoja kas 30sek. Akimirką pagalvojau, kad dėl prasto starto ir dar prastesnio posūkio išėjimo, už manęs startavęs dalyvis, „pasiims” mane, bet apsisukęs ir kiek pavažiavęs, supratau, kad tai nevyks. Iš karto ramiau ant dūšios pasidarė.
Antrojoje TT dalyje greitį laikiau apie 41-43 km/h. Su kiekvienu metru pulsas kilo vis labiau, kvėpuoti darėsi vis sunkiau, bet vualia, aš ėmiau vytis, prieš mane startavusį dalyvį. Jį apsilenkiau iki finišo likus plius minus 3 km, o likus 1km, „paėmiau” dar ir kitą. Finišo liniją (kauburiuką) kirtau oriai su mintimis, o kas būtų, jeigu finiše nepataikyčiau į vartus 😀 TT reziume. Aš esu 31 iš 116 dalyvių. Pagal mano Garmin, vidutinis greitis 39.8 km/h. Nuo lyderio atsilikau 49.5sek. Nežinau, ką manote jūs, bet aš šį važiavimą vertinu 10/10.
Antrasis etapas. Grupinės 55km lenktynės.
Antrasis etapas – grupinės 55km lenktynės po 3 val. Greičio turiu, ištvermės taip pat, bet mokėjimo važiuoti grupėje, deja, bet ne. Sėdėjau grupės gale. Tai gan saugi vieta, bet tu esi 100% priklausomas nuo grupės važiavimo. Kiekvienas posūkis, kuomet grupė išsitempia ir vėl susitraukia, „kainuoja” labai daug jėgų, nes tenka vytis. Juk esmė yra gan elementari – aerodinamika. Kuo esi labiau uždarytas, tuo mažiau „gauni” vėjo ir oro pasipriešinimo, tuo labiau tave „tempia” ir tuo mažiau energijos eikvoji. Reziume, tuo daugiau jėgų lieka finišui.
Po vieno grupės truktelėjimo, išvažiuojant iš žiedo, atsilikau gan stipriai, teko vytis, oi, kaip skaudėjo ir net akimirką galvojau, kad nepasivysiu. Šis šposas įvyko plius minus 20ame kilometre. Tokių bajerių per visą distanciją iš viso buvo 3-4. Tačiau šioms lenktynėms jėgų užteko kiekviena kartą prisivyti atsilikus nuo gruopės, bet į finišą atvažiavau jau „šiltas”.
Įdomiausia dalis laukė etapo gale. Gan status nusileidimas ir tuomet sąlyginai ilgas ir status kalniukas Plokščiuose. Aš žinojau, kad į kalną susirinksiu daug žmonių, nes visgi mano kūnelis sveria n kartų mažiau nei daugumos dalyvių. Tad jeigu nors kiek kertata fizikoje, suprasite 😀 Tačiau prieš tai buvo skrydis per iškilią perėją. Fcuk, per ją perskridau, lėkdamas 73.9 km/h (naujas greičio rekordas). Jeigu būčiau prisiminęs, kad ji ten bus, būčiau kiek pristabdęs, bet pamiršau ir variau kaip tankas, o kai abu ratai pakibo ore, širdis akimirkai net sustojo. Na, bet viskas baigėsi sėkmingai, o kalne, kaip ir įtariau, daug solidžių dėdžių važiavo ženkliai lėčiau nei aš. Paskutiniai keli kilometrai iki finišo buvo prastu asfaltu. Čia aš kiek atleidau vadeles. Asilas!! Nežinau, kodėl taip padariau. Nežinau. Tad atvažiavau su pagrindine grupe, atsilikęs nuo laimėtojo 23 sek. Jeigu būčiau ėjęs max iki galo, žinoma, kad pralošęs būčiau mažiau, bet „kas būtų, jeigu būtų” niekam neįdomu 😀 Taip baigėsi pirmoji diena ir du etapai. Patiko, karšta ir sunku. Rezume. Aš gyvas! Vertinu 7/10.
Trečiasis etapas. Grupinės 88km lenktynės.
Trečiasis lenktynių etapas – 88 km (du ratai po 44km). Trasos perliukas, pakilimas pirmoje rato gale ir finiše į kalną, kuris „turi” net 22% statumą!! Bandžiau važiuoti grupėje, bet patirties stoka, dalyvių manevravimas iš kairės į dešinę, begalės stabdymų lėmė, kad buvau gale, o pirmoje rato pabaigoje, ant šoninių vėjų ir „išplaukiau”. Tai yra „išplaukėme” su grupele, bet jie jau buvo per šilti, kad pasivytume. Tai buvo mano klaida, kad bandžiau vytis komandiškai. Manau, kad jeigu būčiau kalęs solo, grupę būčiau pasivijęs. Tačiau aišku tik viena, norint kiek solidžiau važiuoti lenktynėse, reikės mokytis važiuoti grupės viduryje ar priekyje. Kaip tą padaryti, dar nežinau, bet kažkaip reikės. Kitu atveju, arba „išplauksiu” arba išsitaškysiu draskydamasis. Abu variantai yra netinkami.
Taigi, trečiąjį etapą baigiau solo. Vienoje atkarpoje bandėme važiuoti dviese, bet lenktynininkas buvo silpnesnis. Greitis krisdavo, kai aš sėdėdavau ant rato. Tad galiausiai vyrukas mane paleido. Važiavau, kentėjau, dainavau, žiūrėjau į tolius. Atvažiavau su minus 12 minučių. Tad vertinu 3/10
Vietoje pabaigos žodžio.
Plento dviračių lenktynės yra žiauriai įdomus, bet taip pat ir labai pavojingas reikaliukas. Jų metų kritimų būna begalės. Man labiausiai neramu, kad aš, neturėdamas gerų dviračio valdymo įgūdžių ir važiavimo grupėje patirties, galiu supjauti grybą ir kam nors sugadinti lenktynes, nors mano akimis, dalis žmonių pjauna dar didesnį grybą, bet be baimės varo, adrenalino užpiltomis akimis.
Lenktynės plente yra smagus reiškinius ir dėl komandinio jausmo. Dviračių sporte, kitaip nei bėgime, komanda ir jos susidirbimas yra be galo svarbus veiksnys. Daug ką lemia taktika, komandos vienybė ar mokėjimas suprasti vienas kitą. Taip pat, man kaip dalyviui, smagu susipažinti su dviratininkais. Kalbos vyniojasi apie dviračius, stažą, treniruotes, kritimus. Smagu pasikalbėti ir su žiauriai kietais dviratininkais, kuriuos pažįstu iš senų laikų. Tokie žmonės kaip Gudiškis, Venantas turi, ką papasakoti.
Šiose lenktynės aš pajutau, kad atsirado kiek daugiau jėgos ir greičio. Kitas lygiagretus žingsnis, kuriuo norėčiau žengti – dviračio technika ir važiavimas grupėje.
Galutinis vertinimas – 6/10. Geriau nei „sėskis, du”, bet visuomet norisi geriau, tiesa? 🙂
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
