fbpx
Home Apie sportą Plento taurė. Baisogala. Pirmasis startas. Išbandžiau asfalto stiprumą.

Plento taurė. Baisogala. Pirmasis startas. Išbandžiau asfalto stiprumą.

by Neko

Plento dviračių sportas yra pavojingas reikalas. Žiūrėdamas varžybas per Eurosport’ą esu matęs milijonus kartų kaip krenta dviratininkai, kaip lūžta dviračiai bei kaulai, stebėdavau kaip dūžta svajonės ir, deja, bet užgęsta gyvybės. Šiandien savo kailiu patyriau, ką reiškia jau pirmuose kilometruose susidraugauti su asfaltu. Nieko labai baisaus nenutiko. Na, tik skauda keletą vietų. Stipriai.

 

Šiandien (varžybų dieną) jaučiausi gerai. Iš viso, po paraliais, jau seniai nesijaučiau taip gerai! Ir dabar, kuomet rašau šį tekstą, jaučiu, kad kūnas stiprus. Ryt būtinai minsiu arba bėgsiu. Pasiruošimas nesustoja. Iki metų starto daaaaar labai toli.

Šios dienos varžyboms ruošiausi atsakingai. Žinoma, nedariau taper, bet krūvį kiek apmažinau. Ketvirtadienį pasidariau poilsio dieną, penktadienį prasibėgau  5 kartus po 2 km, kai pace apie 3:28, o poilsis apie 75sek, o šeštadienį visiškas chill ride tik gaila, kad be kavos.

Varžybos

Baisogala –  pirmosios plento dviračių lenktynės. Iki tol esu mynęs tik vieną kartą Velomaratone, bet ten buvo xaliava. Pirmam kartui pasirinkai minti  D3 (seniau C) grupė. Argumentas. Reikia apsižiūrėti ir pan. Šiandien jaučiausi gerai. Darydamas apšilimą jaučiu, kad eina koja. Startas. Pirmi du kilometrai neutralūs (tai yra lenktynės kaip ir vyksta, bet negalima išvažiuoti priešais teisėjo mašiną ir pradėti lenktyniauti. Startas duodamas iš automobilio). Per neutralius km visi daro staigius judesius tai į kairę, tai į dešinę arba staigiai stabdo. Aplink daug vaikų (jie profesionaliai treniruojasi) ir pasimetusių žmonių – matosi iš sėdėsenos ir manevrų (gali būti, kad ir aš – ne ką geresnis). Tik sau esu įkalęs į galvą vieną dalyką – Daliau, nedaryk jokių staigių judesių ir juolab staigiai nestabdyk. Tai yra viena iš pagrindinių griūčių priežasčių.

Duotas oficialus startas. Visi pasileidžia. Pačių įvairiausių manevrų pradeda vyrauti dar daugiau. Aš žinojau, kad privalėjau būti daug labiau priekyje. Tai yra visiškai mano klaida, bet man nepavyko įgyvendinti plano – būti priekyje. Žinau, kad peletono (dviratininkų grupės) priekis yra saugiausia vieta. Aš buvau kažkur  30-40 pozicijoje. “Ateina” antras – trečias kilometras. Šiek tiek priekyje dešiniau pradeda kristi dviratininkai. Kažkuo panašu į domino kaladėlių griūtį. Aš iš visų pusių apsuptas žmonių. Neturiu, ką daugiau daryti tik laukti. Skrendu, nors mano dviračio priekis į nieką neatsitrenkė. Asfaltas. Guliu keletą metrų nuo savo dviračio. Skauda. Skauda dešinį riešą. Atsistojęs prieinu prie savojo dviračio. Į galinio rato stipinus įsipynusi vaikio pėda. Jis ją bando ištraukti, bet niekaip nepavyksta. Kartu mums šį užduotis išsisprendžia. Sėsdamas ant dviračio užklausiu jo, ar viskas ok (taip amerikoniška, ane?). Jis su ašaromis akyse linkteli, kad taip. Jo kūnas kaip reikiant nutarkuotas. Tikrai turėjo skaudėti. Labai labai jį užjaučiu. Visą tai truko apie 30-45 sek. Atsisėdęs ant dviračio suvokiu, kad su dešine ranka vairą nulaikyti galiu kiek sunkiau. Niekis. Važiuojam toliau. Tolumoje matau daug grupelių. Pradedu solo varžybas.

Galvoje vyrauja tik viena mintis. Vytis! Pasivijęs jauną panelę, pasiūlau jau sėstis ant rato (taip važiuoti yra lengviau. Taupoma daug jėgų dėl sumažėjusio oro ir vėjo pasipriešinimo). Ji supranta kaip tai daroma. Greitis 38-40km/h. Atvežu ją iki pirmojo gravelio. Ten ji mane paleidžia. Ant žvyro lenkiu pavienius dalyvius. Greitis 30-32 km/h. Jau skauda ir kitą riešą, bet ne taip baisiai.

Plente pasigaunu vyruką iš Bastard’ų. Jis baisiai nusidrožęs šoną. Užjaučiu. Padarėme keletą keitimų, bet mano tempas jam per greitas. Iki kito gravelio greitis – 37-45 km/h. Kojos eina lengvai. Lenkiu pavienius dviratininkus ar mini grupeles, bet niekas net nebando kabintis. Dar vienas gravelis, jame greitis vėl apie 30-32 km/h. Įšokęs į plentą laikau apie 38-40 km/h, lyg ir užpučia vėjas bei juntamas mini pakilimas, bet jaučiuosi gerai. Priekyje matau komandos mikriuką. Reikia vytis.

Pagalba vaikams

Apsilenkęs mikriuką pamatau, kad tai nedidelė vaikių grupė. Įdomiausias dalykas, kad treneris per garsiakalbį jiems sako, ką ir kaip reikai daryti. GERAS 🙂 Jie gauna komandą – “sėskit jam (turi omeny mane) ant rato”. Deja, iš karto, jiems to padaryti nepavyksta. Treneris išrašinėja pi**ko per garsiakalbį. Aš kiek numetu greitį, vaikiai užsikabina ir mes varom. Laikau 38-42 km/h. Deja, bet per kelis km keletas jų iškrito, liko tik vienas. Iki finišo buvo likę kokie 5-6 km. Gimė mintis. Mano varžybos baigėsi, tai bent jau vaikiui padėsiu. Tad stengiausi laikyti tokį greitį, kad jis galėtų išsėdėti. Patardavau, kurią pusę laikyti, drąsinau, o kai imdavo plaukti, mesdavau greitį ir ragindavau kentėti ir nepaleisti, kad ir kas benutiktų. Taip ir pasiekėme finišą kartu. Pats smagiausias dalykas buvo duotas žaibas ir žodis ačiū 🙂 Gal būčiau visai nieko tėtis, m? Nors, matyt, trenerio darbas ir pagarba sportininkams yra įsišaknijusi giliai manyje.

Reziume

Gaila, kad kritau. Labai gaila. Tačiau išmokau svarbių pamokų – nekristi :)) Kitas dalykas, suvokiau, kad velniava, galiu laikyti greitį, apie kurį net nebūčiau pasvajojęs dar prieš gerus 3 mėnesius. Esu geram kely. Ar dingo noras dalyvauti plento taurėje? Tikrai ne! Tikiu ir žinau, kad galiu minti (man) greitai, o gal ir dar greičiau. Taip pat grįžta ir neblogi greičiai bėgime. Na, o apie grįžtantį norą varžytis jau rašiau. Tad jau greitu metu susitiksime kitose varžybose! Tik patarimas. Nekriskite, nes skauda. Labai.

Ai, vidutinis greits 36.4 km/h. Baisiai įdomu, ką būčiau iš savęs išspaudęs be kritimo. Baisiai įdomu.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
11

You may also like