fbpx
Home Mintys Persona incognito

Persona incognito

by Neko

Pakalbėkime apie vieną personą, ne tą iš “Naktinių” gaujos (nes Alanas maladec), o apie asmenį, kurį tyčia paslepiu už incognito šydo. Lai tai būna lengvas rebusas, priverčiantis kibirkščiuoti jūsų nykstančius neuronus.

Man prireikė nemažai laiko, kad suvokčiau savo emocijų pirmykštę kilmę, kurią sukelia ši paslaptingo figura. Tačiau apšvieta atėjo, nelauktai (ne taip, kaip Kalėdos ar pavasaris, o taip, kaip “ateina” bauda už greičio viršijimą, pyst ir yra), berašant “Knygos, palikusius pėdsakus” įrašą. Šis įkvėpis, tai genialiojo egzistenciolizmo srovės rašeivos, Jean-Paul Sartre knygos pavadinimas “Nausea”. Ir sutapk tu man taip, kad toks dangiškas saskambių panašumas sukrito it pokerio naujokui “pilna troba”, sustūmus all-in, žaidžiant prieš D. Negreanu. Kas gi dar tai gali būti jeigu ne dangiškas dievybės pirštelio prisilietimas, karališkai įstabiame Mickelangelo paveikle “Adomo sukūrimas”. Tik nežinau, katras iš mūsų esti tasai eržiliukas, gulintis su išverstais kiaušais (tikiuosi, kad galima taip sakyti), o kuris – dėdulė, laikomas gražių garbanių. Tačiau nenuklyskime į lankas. Tobulas saskambių žaismas – tik žaidimo pradžia, juk kitoje medalio pusė slypi dar didesnis lobis – vertinys į mūsų gimtają kalbą – ŠLEIKŠTULYS!! Štai, tas jausmas, kurio iššifravimas sukėlė palaimos audrą, panašią į jauseną, kuomet įdedi paskutinę puzlės detalę į jos amžinąją buveinę. Toks keistai nemaloniai įdomus jausmas, kuomet negatyvusis jutinys suteikia krislelį euforijos (po paraliais ir vėl galvoje suskamba Eurovizinis hitas, o prie akis išnyrą Zilnio veidas…).

Atsiprašau visų tų, kuriems žadėjau į eterį leisti mažiau ciniškos ironijos pliūpsnių, bet kuomet didysis tautos vienytojas, atlapa gerumo doze, apdovanoja begales Lietuvos medikų nesuskaičiuojama kūčiukų gausybe (reikėjo google’inti kaip tie maži rudi sausainiukai vadinasi, gėda), aš dar sugebu laikytis. Liūdnai nevykęs pijarščinis brokelis ir tiek. Remarkas net nesusimąstęs tarsteltu “Vakarų fronte nieko naujo”. Tačiau, kuomet susilieja ūkiai it Nemunas su Nerimi, o lygiagrečiai tautos prašoma taip nesielgti. Negaliu nepasakyti, kad man šlyktu. Jau net nebegėda ir net neliūdna, o šlykštu. Ir lai mėto į mane babytės mėtų lapelius, lai dalis žemiečių mano, kad esu paikas liberastas (ar kaip ten vadinasi, tas naudajaras), išplautomis smegenimis. Tačiau aš lyg Rokantenas nebijau pasakyti, kad “Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.”

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E

0 comment
2

You may also like