Geliančiai skausmingos ir tuščios kojos; į veidą pučiantis vėjas, priverčiantis galvoti, kad stovi vietoje; nereikalingai skausmingų minčių pergrūsta galva; iš rankų krentantis kavos puodelis; vienas kitas aštresnis žodis ir…
Akimirkos, kuomet visą tai susideda į vieną krūvą yra pavojingos. Jos gali be didesnio gailesčio tvokstelėti keletą kartų per silpniausias vietas ir palikti stypsoti be gyvybės ženklų lygioje vietoje. Tai akimirkos, kuomet racionalusis mąstymas, kad ir minimaliai, bet užleidžia karaliavimo terpę emociniam pasaulio suvokimui. Tuomet nėra sunku lūžti, kad ir akimirkai, bet ar tik ne nuo to ima griūti ilgai statytas ir puoselėtas kortų namelis?
Tamsesnės mintys ir negatyvesnės emocijos gimdo ir lygiagrečiai užkrečia kitas savo gentaines. Sunku pasakyti, kiek ilgai tokie procesai gali trukti, kaip ir sunku pasakyti, kiek žalos jie gali pridaryti. Tad geriau nerizikuoti savuoju emociniu stabilumu ir išmokti “pagauti save” šiose akimirkose, kad vėl būtų grąžintas balansas.
Šiandien buvo sunki treniruotė tiek fiziškai tiek morališkai. Kojose sunku rasti gyvybės ženklų. Jos skausmingos ir reikalauja masažo, bet iš kur jo gauti (?) Vėjas atima paskutinius savimi pasitikėjimo krislelius, ir su kiekviena akimirka jausena vis opėja. Sunku, skauda, jautiesi vėžliu. Tokiomis akimirkomis gimsta klausimai “kam man to reikia?”. Tokiomis akimirkomis sau pasakai “tu niekam tikęs”. Prie šio minčių marazmo, lyg laivai iš nebūties, atplaukia prisiminimai ir emocijos, taip pat su minuso ženklu. Kuomet vidus yra teršiamas lyg marių vanduo mūsų mylimos bendrovės, judėti pirmyn, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme tampa sunku.
Tačiau, kaip ir rašiau, reikia išmokti save “pagauti” tokiose akimirkose. Kiekvienai negatyviai emocijai būtina duoti atsaką – racionalų argumentų. Žinoma, pilnam išsivalymui reikia laiko, bet… Skauda ir gelia dvigalvius, taip, tai nėra gerai, bet būtina prisiminti, kad pirmadienį dariau šuoliuos, ko seniai nesu daręs, antradienį bėgiojau aštrokus intervalus, ir po velnių, man nėra 20 metų, kad atsigaučiau per vieną naktį. Priežastys ir pasekmės. Viskas, ką dabar galiu padaryti, tai iškęsti šį etapą, persidėlioti treniruotes, daugiau dėmesio skirti raumenis ir galiausiai viskas bus gerai. Kuomet emocinis pasekmių pasaulis pripildomas racionaliųjų priežasčių ir sprendimų paieškų pasauliu, dalis dalykų persidažo kitomis spalvomis. Iš nebūties grįžta suvokimas, kad sportas be nuovargio ir skausmo nebūtų skausmu. Tai yra dalis žaidimo. Nori žaisti, turi išmokti su tuo susigyventi. Taip dėliojant mintis po truputi grįžta balansas.
Galva pilna šiukšlių. Tai jau kita problema. Su ja kovoti sekasi sunkiau. Neseniai perskaičiau mintį, kad išeitį galima rasti iš kiekvienos problematiškos situacijos. Tereikia imtis tinkamų veiksmų. Tačiau kartais bėda slypi pačiame nenore rasti išeitį. Dabar sunku pasakyti kokių tinkamų veiksmų reiktų imtis šioje situacijoje. Tačiau vieną dalyką suvokti yra būtina: galvoje gyvenanti netvarka, nė trupučio nesusijusi su sportu daro neigiamą įtaką tam pačiam sportui. Balansas ir ramybė būtina visuose frontuose. Labai dažnai yra sakoma, kad padeda pokalbiai. Noriu tik priminti, kad pašnekesiai su savimi ar emocijų pliūpsniai Facebook’o komentarų pavidalu nėra išeitis.
Taigi, šio įrašo reziume punktai būtų tokie:
- Kartais būna tikrai prastų dienų, bet reikia sau priminti, kad tai tik akimirkos;
- Reikia išmokti save “pagauti” emociniame šuolyje ir po truputi grąžinti balansą;
- Būtina prisiminti priežasties/pasekmės dėsnį. Racionaliai įvertinus susidariusią situaciją, reikėtų ne tik susidėlioti veiksmų planą kaip judėti toliau, bet ir suprasti esamos situacijos gimimo priežastis. Kitiems kartais tai padės lengviau ir greičiau priimti tinkamus sprendimus.
- Sportas be nuovargio, kartais ir velniškai skausmingo nėra sportas.
Taip, šiuo metu jaučiuosi pavargęs. Ir taip, galimai emocinis nuovargis yra kiek didesnis nei fizinis, “tuščios kojos” tebuvo dirgiklis. Tačiau save “pagavau”. Manau, kad šiai akimirkai tai yra svarbiausia. Na, o kai aplinkybės leis, pasigriebsiu draugą į kompaniją su Flat white puoduku ir galimai pasipasakosiu, ką reikėtų paleisti į laisvę, bet vis dar baugu.
Taip, esu pavargęs, bet tai nėra blogai.
Tekstas parašytas Consolacao, Portugal.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E
