Mūsų žvilgsniai susitiko vos keletai akimirkų. Tavųjų akių giluma negyvoje mano sieloje sujaukė tylą. Tai buvo prieš keletą metų. Buvau sudužęs laivas, o tiksliau, jo liekanos, plūduriuojančios jūroje ir nenorinčios grįžti į krantą. Į krantą, tokį pažįstamą ir savą, bet kartu svetimą ir atgrasų. Žmonės mano gyvenime tuo metu buvo tik šešėliai, besikeičiantys ir neužsiliekantys. Kai tuo tarpu tu spinduliavai gyvenimu. Tu buvai gyvenimas. Man užteko vos kelių akimirkų, kad suprasčiau, jog tavo spinduliuojama šiluma galėtų uždegti ugnį net šalčiausią naktį. Galėtų saulę priversti pavydėti.
Šiuo metu esu kupinas gyvenimo. Leidžiu melancholiškas dienas saugiame krante. Tačiau esu pasiruošęs bet kurią minutę išplaukti į vandenyną ieškoti pasaulio krašto, nebijodamas ir vėl prarasti savęs, nebijodamas patekti į audrą ir dar kartą sudužti. O tu, o tu šiuo metu skęsti, bet tuo pačiu judi link kranto. Esi stipri, nors pasaulis ir byra. Tu nepasiduodi. Mačiau tai tavo akyse, kai jos susitiko prieš keletą dienų. Tavasis žvilgsnis nors ir pasikeitęs, bet vis dar degantis. Taip, jame atsiradę nerimo ir lengvos nežinomybės, bet magijos jame netrūksta.
Šie du metai pralėkė, apversdami mūsų pasaulius. Du skirtingus pasaulius, nors ir po tuo pačiu dangumi. Aš mačiau tamsą, buvau joje, klaidžiojau. Dabar ten esi tu. Žinoma, kitaip ir kitokioje.
Sulaikęs kvėpavimą ištiesiu tau ranką. Galbūt tau jos prireiks, galbūt norėsi pamatyti pasaulio kraštą su manimi.
