fbpx
Home Mintys O tu neturi normalaus darbo?

O tu neturi normalaus darbo?

by Neko

Nuo pat vaikystės mes norime būti į ką nors panašūs. Būdami vaikais mes kopijuojame tėvus, mokydamiesi gyvenimiškų subtilybių bei lygiagrečiai galvodami, kad nuolatos viskas bus paprasta, lyg dėliojant lego pagal kažkieno iš anksto (yra manančių iki paskutinės gyvenimo dienos, kad jų visas gyvenimas yra suplanuotas JO, JOS arba JŲ, nors aš noriu tikėti, kad sprendimus priimu pats) sukurtą instrukciją. Vėliau nutikus apšvietai (šiuo metu didžiausią šios erozijos kiekį paduoda internetas) yra nuraunami stogai, paverčiant mus maištaujančiais pankais. Kiekvienam šis etapas trunka skirtingą laiko tarpą, bet tramdomieji marškiniai puikiai atlieka savo darbą. Jie grąžina mus į “doros” kelią, paverčiant mus vegetuojančiomis daržovėmis (saulėje džiovintais pomidorais, marinuotais agurkėliais, konservuotais kukurūzais). Tai yra normalus procesas.

Persiprašau iš anskto jeigu mano mintys tekste šokinės. Berods turiu tiek daug visko pasakyti, o galvoje – lengva betvarkė (žydras dangus veikia savotiškai. Kuomet rašau šį tekstą kalendorius “rodo” Sausio 14 d. 7:20, Leiria, Portugalija). Iš vaikystės itin gerai pamenu epizodą, kuomet darželyje visų vaikučių buvo klausiama, kuo jie norėtų būti užaugę. Tai buvo mano pirmoji pažintis su stresu. Atsakymo aš neturėjau. Tuo tarpu kolegos klykė, kad jie užaugę vairuos šiukšliavėžius, bus daktarais, seselėmis, kosmonautais (spėju, kad dalis jų tokiais yra patapę) ar vaikų darželio auklėtojomis. Tuo metu aš gyvenau savitame pasaulyje su įsivaizduojamais draugais ir žemiškai kalbant man buvo giliai dzin kuo aš būsiu užaugęs. Apie tai aš negalvojau. Tačiau buvo velniškai baisu ir gėda, kuomet man reikėjo pasakyti, kad aš nežinau. Iki šiol pamenu tą jausmą – būti kitokiu, o gal tiesiog nežinančiu.
Aš neturiu vaikų, tad galimai mano įsivaizdavimas yra minimaliai savotiškai netikslus (pasinaudosiu savo vaikyste ir draugų, turinčių vaikus patirtimi ir žinoma, pasinersiu į lengvą pasaulio stebėsenos būseną),  bet kaip ir sakiau, didysis smegenų plovimas prasideda nuo klausimo “kuo nori būti užaugęs”. Vėliau jis evoliucionuoja ir pasigauna kitokias stadijas: “kokią mokymosi kryptį pasirinksi”, “ką studijuosi”, “kur ir kokią praktiką atliksi”, “kur ir ką dirbsi”… Vaikai dėlioja lego pagal instrukciją, suaugę susukinėja Ikea baldus pagal instrukciją. Mes gyvename pagal visuotinai sukurtas instrukcijas: darželis -> mokykla -> universitetas -> darbas ->  santuoka -> darbas -> vaikai -> darbas -> skyrybos -> darbas -> “viso gero”. Kiekvienas iš etapų turi savitas žaidimo taisykles, o žmogus, besielgiantis ne pagal jas – balta varna. Tik klausimas, ar tai yra blogai? Manau, kad ne. Būdami vaikais mes esame mokinami viską skirstyti į gerą/blogą. Tad normalu, kad užaugus viską vertiname per tokią ar labai panašią prizmę. Toks gyvenimo kelias yra štampofkė.

Mano manymu gyventi pagal kitų žmonių sukurtas taisykles yra liūdnai neįdomu. Krikščionių Dievas “sukūrė” santuoką iš dviejų asmenų – vyro ir moters. Laikui lekiant žmonija pradeda kurti patobulinimus (teisės aktus, baudžiamuosius kodeksus ir t.t.), tai tarsi Biblijos papildymas ir priklausomai nuo to, kokios personos sėdi valžioje, tos taisyklės ima kisti skirtingomis kryptimis. Na, kaip pvz. dalis visuomenės pasisako už vyras+vyras arba moteris+moteris santuokas. Vieni sako, kad tai yra gerai, kiti – blogai, treti sako: “mes tuoj viską surašysime po įstatymo gaire, ir tai taps (ne)legalu (ha ha, elgtis kaip norima, taps legalu). Jeigu pažiūrėsime į musulmoniškąjį pasaulį ir kitokį dievą, krikščioniui nuraus stogą – 10ies žmonų haremas yra visiška norma, nes įstatymai tai leidžia. Man natūraliai kyla klausimas “o kuris kelias yra teisingas, na, bent jau teisingesnis”? Ar manąjį kelią apsprendžia tik gimimo lokacija? Jeigu savo močiutei pasakyčiau, kad noriu turėti 3 žmonas, nežinau ar jinai mane suprastų. Turbūt Lietuvoje niekas to nesuprastų (nekalbu apie įstatyminę bazę). Galimai gaučiau pasiūlymą pagyventi kaip Ken Kesey knygos “Skrydis virš gegutės lizdo” herojui – psichuškėje. Liūdnai neįdomu gyventi pagal taisykles, sukurtas pagal tai, kurioje geografinėje ertmėje esi gimęs ar gyveni. Žinoma, kad daug ką galima pakišti po tradicijų sąvoka, jų puoselėjimą bei vyraujančią religiją. Tik klausimas, kur yra riba tarp jų ir masinės psichozės (?) (lai tai lieka kitiems įrašams). Mano mintis gan paprasta. Nors ir esame laisvi, bet stereotipinių tinkamų gyvenimo gairių yra daugiau nei daug. Daliai žmonių pavyksta į viską numoti ranka ir dėliotis savo gyvenimą, bet dalis niekada neištrūks iš šių gniaužtų.

Nepykite, kad taip šokinėju  ir iki šiol neatėjau iki titulio klausimo “o tu neturi normalaus darbo”? Tiesiog viskas aplink mus aprašyta taisyklėse ir taip stipriai užprogramuota makaulėse, kad kiekvienai, net mažiausiai potemei, kurią paliečiu, galioja tos pačios žaidimo taisyklės. Viskas turi normas, vertinimo kriterijus ir nusistovėjusias taisykles. Kalbant apie mane ir darbą, daugumai natūraliai kyla nuostaba, kodėl ir kaip aš neturiu normalaus darbo. Kuomet žodis normalus reiškia: 8to5 (heh kaip mandrai išsireiškiau) darbuką ofise. Taip pat po sąvoką  normalus darbas slypi užuomina į  dirbti daug. Šiuo metu stipriai būmina trendas daug kapoti darbe ir nuolat apie tai visiems priminti. Dar į šį apibrėžimą įeina verslo kūrimas, karjera arba tradiciniai darbai. Jeigu žmogus, toks kaip aš daro kažką kitaip ir sugeba iš to pragyventi, normalumas tampa nenormaliu. Tai tarsi išimtis iš taisyklės. Žinoma, kad niekas man (bent jau į akis) nesako, kad darau kažką blogai. Tačiau ne kartą esu gavęs klausimų “o kaip karjera?”, “o ką darysi, kai turėsi šeimą?”, “Kaip gyvensi senatvėje?” ir pan.

Taigi, neturiu aš normalaus darbo, na bent jau pagal tam tikrus standartus. Sugebu pragyventi mokydamas žmones bėgioti. Žinoma, po šia sąvoka slepiasi daug visokių dalykėlių: bendravimas, bendruomenės kūrimas, pagalba siekiant asmeninių tikslų, motyvacijos įpūtimas, kuomet ji ima slopti, barimas, kuomet daromas šūdas. Aš gan dažnai kartoju, kad šį darbą dirbu ne dėl pinigų. Tačiau tikrai smagu gauti atlygį už veiklą, kuri mane veža. Galimai mano žodžiai nuskambės pompastiškai nenatūraliai šiame kapitalistiniame pasaulėlyje, bet ryšys su žmonėmis, jų žinutės su žodžiu “ačiū”, pasitikėjimas manimi yra varančiosios jėgos.

Tačiau būsiu sąžiningas, tai tik viena medalio pusė. Šiame gyvenimo etape nenoriu savęs uždaryti narvelyje ir gyventi pagal nusistovėjusią tvarką. Man patinka, kad galiu keliauti kada ir kur noriu. Man patinka, kad kartais galiu miegoti, kad ir pusę dienos. Man patinka, kad rytą galiu pradėti nuo kavos puoduko ir valandos su kava. Man žiauriai patinka, kad vidury dienos galiu eiti pabėgioti ar pasivažinėti dviračiu. Toks gyvenimas man asocijuojasi su žodžiu laisve.

Žinoma, nepagalvokite, kad esu išlepęs ar kad bijau darbo. Ne ne ne. Tiesiog man sunkiai yra suprantamas gyvenimo būdas, kuomet viskas atsiremia į pinigų kalimą, kad būtų galima nusipirkti gražesnį automobilį, didesnį namą prestižinėje miesto dalyje, ar turėti galimybę pirkti visus iš eilės Kalinkino rūbus (nežinau ar jie yra modni). Man gan sunkiai suprantamas noras turėti kuo daugiau šlamančių (tik šiais laikais bitkonai nelabai šlama), kurie pagal galiojantį scenarijų turi suteikti neribotą laisvę.

Turbūt vaikystėje gavau netinkamų pavyzdžių, o gal pankiškasis etapas niekaip nepraeina, kad mano mąstymas – nenormalus.

Rašydamas šį tekstą prisiminiau nerealiai smagų mini filmuką, kuriame mokytojas klausią vaikų to paties fainuoliško klausimo “kuo jie nori būti užaugę”.  Vienas vaikas atsakė “to be happy”. Turbūt nuspėjate, kad klasės draugams ir mokytojui toks atsakymas pasirodė netinkamas, mat, pagal juos vaikis nesuprato užduoties ir klausimo esmės. Tačiau moralas buvo paslėptas tame, kad dauguma žmonių nesuvokia gyvenimo prasmės (būti laimingu – paaiškinu jeigu ką).

Aš taip drastiškai teigti nenoriu (kad žmonės nesuvokia gyvenimo prasmės). Laikausi nuomonės, kad nėra nei teisingo kelio, nei teisingo mąstymo nei teisingo gyvenimo būdo. Gaila, kad mes esame įkalinti taisyklių ir normų labirinte, kuomet už kiekvieną, kiek kitokį žingsnį, priklijuojama etiketė “kitoks” (nors labiausiai tai rūpi klijuojantiems). Jeigu dabar manęs kas nors paklaustų, ko noriu iš gyvenimo, atsakyčiau nesusimąstęs – būti laimingu, būnant savimi. Paradoksaliai paprasta, bet ar tai lengvai pasiekiama viską aprašius taisyklėmis? Atsakymo neturiu. Teisingo atsakymo tiesiog nėra. Jeigu pinigų kalimas daro jus laimingas – šaunu. Jeigu daugybė blizgančių dalykėlių daro jus laimingais – šaunu. Jeigu jūsų darbas daro jus laimingais – šaunu. Tačiau jeigu laimės stinga, nepabijokite jos paieškoti, kad ir ką sakys kiti.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E

0 comment
13

You may also like