Gan dažnai pokštauju (mat esu išdykutis), kad gyvenimo pabaigoje manęs laukia one way (dabar labai modna taip sakyti) kelionė į šiltus kraštus. Tačiau darau prielaidą, kad tai nebus kelialapis į Gran Kanariją, Dominykos respubliką ar Balį (nors niekas nežino kaip bus). Galimai tai bus kažkuo panašu į H. Memling’o triptiką „Paskutinysis Teismas“. Pragare manęs tykos pekliškos šėlionės su pusnuogėmis velniūkštėmis sieros kubiluose (net neabejoju, kad apačioje juos nuomos lietuvaičiai). Juk ne itin doro krikščiono galas (skamba dviprasmiškai, ane?) privalo būti toks ir ne kitoks. Jeigu klystu, drąsiai meskite pirštinaitę man į veidą.
Kas manęs laukia šios biednos žemiškos kelionės pabaigoje, nežinau. Kartais pamąstau, kad gal gimsiu iš naujo, o gal keliausiu į demonų karalystę, nes bilietą į viršų vargu ar gausiu, gal nutiks taip, kad atgimsiu drugeliu ar abrikoso medeliu, o gal tiesiog viskas pasibaigs amžinoje tuštumoje. Galimų variantų yra ir daugiau, bet šį kartą ne apie tai. Rutulioju mintį, o kas jeigu pragaras egzistuoja. Lai jis nebūna panašus į Dantės ar Biblijoje aprašytąjį (gėda prisipažinti, nesu jos skaitęs), bet jis – tikras ir laukia savųjų nusidėjėlių.
Ar jūs nors kartą esatę susimąstę, kad pragaras galimai – vieta, į kurią jus nugabens liftininkas (nebent jūs esate graikas, tuomet jums teks keltis Stikso upe) be galimybės grįžti atgal. Ar nors kartais susimąstote, kad tai gali būti vieta, kurioje teks daryti klaikius dalykus, kurie jums yra patys patys baisiausi. Čiuju (man patinka šis žodelytis), kad ne. Nors yra maža tikimybė, kad perskaitę šį tekstą, pasidėliosite keletą tezių apie savosios kelionės apogėjų.
Vakar (sausio 19) pradėjau žiūrėti ispanišką serialą pavadinimu „The mess you leave behind”. Viename iš epizodų literatūros mokytoja savajai klasei atskleidžia itin asmenišką įvykį (nepateikiu konkrečių detalių, nes nenoriu paspoilinti), kurį daugybę metų slepia net nuo tėvo ir daugumos kitų artimų asmenų. Šis jos poelgis yra skirtas užmegzti stipresnį ryšį su auklėtiniais (ne itin lengva klasė). Pasidalinimas baimėmis, silpnybėmis ar gilesniais sielos skausmais yra tiltas į tvirtesnį pasitikėjimą. Taigi, pasinaudodamas šiuo pavyzdžiu, brūkštelsiu kaip įsivaizduoju savąjį pragarą. Beje, ne taip ir seniai pasidalinau sava istorija „APIE MANE. IŠMOKTI GYVENTI”.
Pradėkime nuo to, kad manasis pragaras būtų šaltas. Nesu buvęs nei Antarktidoje nei Šiaurės ašigalyje, bet darau prielaidą, kad palyginus su man gresiančiomis sąlygomis, Oimiakonas (šalčiausia gyvenvietė žemėje) būtų it lietuvių pamėgta Alanija liepos mėnesį. Šiame Dievo užmirštame krašte (itin taiklus apibūdinimas) niekuomet nešviestų saulė. Vienintelis šviesos šaltinis būtų radioaktyvūs šiknosparniai (šiame žodyje nėra jokios gramatinės klaidos). Jų sukeltos ligos retkarčiais būtų gydomos dviguba arba triguba liuminalio doze. Šios tabletės nepadėjo dr. Faustui, nepadės ir man, deja.
Be jokios abejonės, kad man tektų dirbti daug. Labai daug. Būčiau vyresnysis raguočių skerdėjas. Po kokių 100 metų įdirbio, parašyčiau ne ką prastesnį veikalą nei Kurt’o Vonnegut’o „Skerdykla numeris 5” (rekomenduoju perskaitytį šį kūrinį). Vienintelė, o kartu ir didžiausia bėda, niekas niekada šios rašliavos neperskaitytų. Nežinau, ar kuriančiam žmogui būtų galima sugalvoti didesnį košmarą.
Rytais gerčiau naftos skonio kavą (skaičiau internetuose, kad daliai žmonių, pasigavusių covid’ą, kava tapo baisiai neskania. OMG, kaip aš juos užjaučiu..), o vienintelis maistas – kepenėlių paštetas su daug, labai daug kalendrų (net rašant šį sakinį mane supurtė). Na, o sportas, manau, kad jūs jau supratote – uždraustas. Vienintelė galima opcija, susijusi su sportu – Ryto trenerio pozicija (sorriukas už juodą humorą, bet juk pragaras).
Taip, ir niekaip kitaip, aš įsivaizduoju savąjį pomirtinį gyvenimą, jeigu manieji klystkeliai mane nuvestų į peklą. Žinau, kad dabar turėčiau brūktštelti stiprų pabaigos žodį apie tai, kad reikėtų gyventi dorovingai, laikytis visų įmanomų taisyklių ir rinktis geruosius karmos taškus, kad liftas vietoje kelionės į apačią, mesteltų į viršų. Tačiau aš to nedarysiu, vildamasis, kad dalį jūsų sutiksiu ten…
P.S. Pragare per televiziją yra rodoma tik Teletabiai, TV shop’as ir TV pagalba (tai nėra sutapimas, kad visos laidos prasideda raide T, susimąstykite).
Ai, ir dar, į social media galima kelti tik selfius ir tik be make up’o. pz..
Tekstas parašytas Capuchos, Portugal.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E
