fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys (Ne)tobula atmintis

(Ne)tobula atmintis

by Neko

   Gyvenimas – tai virtinė įvykių, įrašytų (ne)tobuloje žmogaus atmintyje. Būtent taip aš suvokiu žmogaus kelionę plačiajame pasaulyje. Nuoširdžiai pasakykite, ar bent iš dalies pritariate šiai minčiai? Ar sutinkate, kad realybės suvokimas – mūsų pačių sukurtas vaizdinys, jau po akimirkos nugulantis nesibaigiančiose praeities saugyklose? Ar sutinkate, kad esame nė akimirkai nesustojantys savęs kurti mechanizmai, (ne)tobulai koduojantys dabarties patirtį atmintyje? 

   Preziumuoju, kad dalį Jūsų, bent minimaliai, įžangoje pateiktos prielaidos bei retoriniai klausimai “užkabino”. Juk rašiau juos palengva, apmąstydamas net menkiausią smulkmeną, it koks didus plunksnos virtuozas, kruopščiai atrinkdamas ir tinkindamas tarpusavio žodžių darną. Juk mintys nugludintos laiko – švarios lyg krištolas bei lengvos, tarsi, išsisklaidantys debesys.

   Tačiau šiame, ankstyvajame minčių dėstymo periode esu priverstas padaryti trumpą, atokvėpiui ir pamąstymui skirtą stabtelėjimą. Po kurio, pažadu, kad paleisiu Jus toliau ganytis po manojo teksto gylį. Šis akimirksnis – kreipimasis, norint sužinoti Jūsų nuomonę, ar A+ bestselerių rašytojus galima vadinti virtuozais? Šiuo žodžiu esame įpratę pažaboti muzikantus, dailininkus, tam tikrų triukų atlikimo profesionalus. Tad nederamai pasimečiau, o rašantieji, ar gali būti vadinami virtuozais (?)

   Oh, vargeli, jau regiu, daugumos Jūsų, kiaurai veriančius, įkypių akių žvilgsnius, išduodančius pasipiktinimą, kodėl šis menkas žemės kirmėliūkštis (taip, kalbu apie save) drįsta gretintis prie rašančiųjų gildijos narių. Juk reikia prisipažinti, kad dar visai neseniai vienas vaikiškų pasakuškų rašynėtojas, apie pirmąją mano rašliavą yra tarstelėjęs, turiu omeny, tą trumpą, niekam tikusią istoriją apie savižudį… vaje, išdaviau pasakojimo pabaigą, tad persiprašau visų, būsimų skaitovų, tos, net mano akimis netobulos rašliavybos darbo, kuris tebuvo pirmasis bandymas kurti istoriją… bet pala, apie ką aš rašiau? Ai, taip, tiesa… apie “gautą” recenziją. Taigi, tasai kūrėjas gan mandagiai ir taikliai išsireiškė, kad manasis rašymo stilius – kažkur girdėtas (pasigirsiu, kad dar ne vieną sykį teko išgirsti atsiliepimų, kad rašau “beigbederiškai”), kad kūrinys – silpnas, o siužetas ne iki galo išpuoselėtas bei banalus. Kitais žodžiais tariant, tai tėra paskutinės virškinimo proceso stadijos gaminys, netinkantis net bulviasodžiui. Ar aš įsižeidžiau? Tikrai ne! Šiuo metu esu dar blogesnės nuomonės apie tąją rašliavą, bet atsakymą išplėsiu pamąstymu apie Martino Ideno istoriją. Tik nežinantiems ar primiršusiems brūkštelnu, kad jis – paties didžiojo Džeko Londono alter ego, tobulai netobulas būsimo didžiojo rašytojo atspindys. Tai pirato virstas JAV rašytojų ikona. M. Idenas – asmenybė, kuriai nuolat buvo kalama į galvą ne tik, kad jis yra niekam tikęs rašytojas, bet kad ši žmogysta nė negali būti priskiriama prie bandančių rašyti. Juk tai išsimokslinimo, talento, tam tikro socialinio statuso reikalaujantis amatas. Kai tuo tarpu M. Ideno troškimas rašyti tėra paika prasčioko mintis, kurią jis privalo nedelsiant užmiršti. Jo statuso vyras privalo imtis jam skirto, ir būtina pabrėžti, garbingo bei normalaus, vyrui skirto darbo, tarkim, paštininko. 

   Ar aš save prilyginu vienam garsiausiam pasaulio rašytojui? Oi, tikrai ne! Ar aš kartais jaučiuosi lyg gyvenčiau Džeko kailyje? Ar kartais jaučiuosi lyg kovočiau nelygioje kovoje su nematomais priešais, gyvenančiai mano galvoje. Atsakymas, taip. Žinoma, man nėra tekę dirbti konservuotų agurkėlių fabrike (Džekui teko) ir juolab nesu piratavęs (neskaitant Linkomanijos… o kuriam nėra tekę? Kuriam? Pasakykite, kuriam?), nors kas žino, galbūt mano keliai kada nors susikirs su didžiuoju agurku Viktaru ir man dar teks šlovė pamirkyti pirštelius sūdyme, vietoje betikslio tauškinimo klavišais. Juk ne veltui sakoma, kad tam tikrų asmenų keliai yra nežinomi. Tačiau grįžkime prie temos, juk ir taip nuklydome per toli į lankas.

   Drįstu teigti, kad mūsų atmintis nėra tobula. Juk tiek daug į atmintį įrašomų įvykių amžiams nugula į specialiai jiems sutvertas kerteles, ir turi (deja) beveik nulinę tikimybę kada nors vėl išvysti dienos šviesą, atgimstant prisiminimų forma. Mes – vaikščiojantys emocijų katilai su begale užmaršty dūlančių prisiminimų. Gan liūdna realybė, tiesa? Ilgiau dėliojant šią tezę, gimsta klausimas, o kokia nauda iš šio prisiminimų saugojimo proceso? Jeigu jų niekuomet “neištrauksime” į dienos šviesą, juk galima lengva ranka numojus daryti prielaidą, kad jie net nėra egzistavę. Tad kokia nauda iš įvykių, kurie teoriškai tėra informacija, kurios net negalime pavadinti prisiminimais. Ar įvykis, pamirštas visų, netampa tik iliuzija?

   Esamos akimirkos įvykiai, geriau žinomi gyvenimo vardu, formuoja mūsų asmenybę. Jie tapo mus it dailininkas dėliojantis potėpius, išdžiuvus vienam ant jo gula naujas, ant jo dar vienas ir dar vienas. Kartais nespėjus potėpiui išdžiūti, jie susimaišo, kartais jie pasimiršta. Tad, o kas jeigu praeities įvykiais, gražiai vadinami prisiminimai turi tik vieną paskirtį – kurti mus? Ar gali būti, kad didžiojo virtuozo sukurta žmogaus atmintis yra programavimo klaida? Juk jeigu taip, tuomet mes esame daugiau mažiau brokuoti. Jeigu įvykiai yra gyvenimas. Jeigu įvykiai koduojami mumyse kuria mus. Jeigu atminimai tėra brokas. Jeigu įvykiai tampa mūsų esatimi. Tai mes esame gyvenimas.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
3

You may also like