fbpx
Home Mintys “Neteisingas” gyvenimas

“Neteisingas” gyvenimas

by Neko

Kiekvieną rašliavą pradedu nuo lengvo marazminio moralizavimo arba iš po skverno ištraukiamo ir į dienos šviesą įmetamo retorinio klausimo. Tarsi, būčiau C. Bukowskio ir M. Houellebecq  hibridinis darinys (abu praeitais (norėjau rašyti šiais (nekenčiu sausio mėn. pradžios) metais buvo itin populiarūs Lietuvos padangėje. Vienas puikuojasi ant ministrės rankos, simbolizuodamas seno ištvirkusio alkoholiko mentalą (bet čia kita tema), o antrasis – vulgarusis cinikas, kurio knyga, mano manymu, gan sėkmingai įsibrobė į Lietuvos knygynų lentynas. Nežinantiems ir tingintiems googlinti – “Seratoninas”.). Šį kartą sakau (o tiksliau jau parašiau) NE šiai susiformavusiai praktikai. Juk būti panku, rėkiančiu fck the system – žiauriai faina. Ir visai nesvarbu, kad sistema ir pankas esu aš pats (?) Todėl dar kartą prieštaraudamas, dabar jau pankiškai prigimčiai, įžanginėje pastraipoje pradedu plėtoti pagrindinę teksto mintį – gyvenimas nėra teisingas.

Tam, kad galėčiau pradėti skųstis ir verkšlenti, toli nenutolsiu nuo esamos akimirkos (kuomet rašau šį tekstą – 07:50) griebiu “čia ir dabar” (jeigu šia fraze būtų prekiaujama akcijų biržoje, tai jos vertė per keletą metų būtų pakilusi kaip minimum 357%) pasakymą. Nepasakosiu apie trendą būti įstabioje akimirkoje ir būtinybę iš jos išspausti viską, kad vidinis pasaulis prisipildytų harmonijos (ne hormonų). Manasis rytinis “čia ir dabar” momentas yra agonija, sieros rūgštimi deginanti sielos likučius, o vienintelis išsigelbėjimas – kava, leidžianti pasauliui įgyti spalvas. Ir tik tomis sieros gesinimo vandeniu akimirkomis man pavyksta raityti tekstus, tik tuomet mintys plaukia it antys Neries upėje paskui babų mėtomus batono gabalus. Šiam afektui praėjus, lieku sėdėti priešais obuolinį kompiuterį, it asilas prie naujų vartų (iki šiol nežinau, ką reiškia šis posakis). Jeigu gyvenimas yra teisingas, pasakykite, kur ir kame yra feng šui?

Kitas, daug neteisingesnis šios egzistencinės gyvenimiškos dvi(be)prasmybės šmotas nutinka keliaujant ir gyvenant mažuose Afrikos kaimeliuose. Tam, kad suprastumėte, skubu paaiškinti. Daugiau nei trejus metus gyvenu 8ame aukšte. Kaip doras pilietis, naudojuosi liftu, nes proto reiktų turėti kasdien tiek laiptukų įveikti (keletą kartų esu lipęs su Rimi maišais, kuomet liftas neveikė, patikėkite, jokio smagumo tame nėra. Nors kai kas moka pinigus, kad galėtų užbėgti į Europos dangoraižį. Keisti tie žmonės..). Važinėjantis liftu, kartais tiesiog aukštyn žemyn dėl smagumo (o kodėl gi ne, juk ar taip ar taip už jį moku, tad mano akimis yra protinga išnaudoti jį maksimaliai) išsiugdo veidrodžio sindromas. Nežinote, kas tai?! Nemeluokite.. Stovite priešais veidrodį (vėl pagalvojau apie asilą ir vartus, tik dabar, matyt, gyvūno rolė kiek kita) ir bam bam bam 72 selfiai telefone yra.. juk nauja skrybėlaitė. Važiuojate kitą kartą liftu ir bam bam bam, nes raibanai nerealiai gerai pabrėžia antakių rėžius. Ir tas bam bam bam trunkantis metų metus taip įauga į kraują, kad atvykus į Afriką, apima paniškai baugus nepilnavertiškuo jausmas – visi namai (lūšnelės) max dviejų aukštų… Kur mano liftas?!? Aš jums sakau, gyvenimas nė velnio nėra teisingas.

Kai man suėjo (taip rašau tyčia, norėdamas paerzinti tuos, kurie sako “taip rašyti negalima ir blah blah blah”. Niekis, aš degsiu pragare už savo nesąmones, o jūs už žmonių kankinimą) 14 metų, pastebėjau, kad mano regėjimas blogėja. Kurį laiką šį mažą nesklandumą bandžiau slėpti (ar jūs suvokiate, ką reiškia nešioti akinius Krasnuxoje???), bet sėdint paskutiniame suole tai sekėsi vis prasčiau ir prasčiau… Galiausiai, kuomet negalėjau atskirti mokytojos nuo palergonijų vazono (palergonijos mokykloje yra dievo bausmė vaikams) teko pripažinti skaudžią tiesą, reikia akinių. Ha ha, manot, kad tai yra neteisingo gyvenimo pavyzdys, ot ir ne. Nooooors iš dalies, taip, tai yra neteisingo gyvenimo pavyzdys (dėl prasto regėjimo ir palergonijų). Tačiau istorija tęsiasi toliau. Dėl mano akinių, kuriuos mokykloje nešiojau gal tik pusmetį, niekas man nesakė nė pusės žodžio. Aš buvau sportininkas ir dar buvau prie tų kietesnių mokyklos gaujos atstovų, tad pasityčiojimo objektų buvo apstu. Nors ir būdamas saugus šiuo klausimu, vis viena nustojau nešioti akinius. Nuolatinis jų smukimas, rasojimas ir amžinas pametimas man būvo neįkandama užduotis. Lęšiai iki šiol yra mano išsigelbėjimas. Tačiau vienas triukas, kurį yra įvaldę visi, turintys prastesnį regėjimą – likęs. Kuomet man reikia kažką įžvelgti (o taip nutinka nuolatos) aš prisimerkiu. Ir štai čia, būtent čia aš dedu riebų tašką sakydamas, kad gyvenimas yra neteisingas, nes jeigu būčiau azijietis, man nereikėtų prisimerkti (dėl nuolatinio prisimerkimo jie mato gerai) ir tai nebūtų priežastimi formuotis raukšlėms prie akių…

Darau prielaidą, kad spėjote užmatyti tendenciją, skauduliai mėtosi ant kiekvieno kampo. Dar viena gyvenimiška neteisybė yra filosofiškai išmąstyta, skaitant klasikų knygas. Kaip gerus pavyzdžius galiu pateikti Dostojevskį, Hugo, J. Austen, J. London’ą. Kalbu apie laikus, kuomet romantika nebuvo fikcija. Riteriai kovojo dėl damų dėmesio, poetai kūrė eiles. Kalbu apie laikus, kuomet tam tikrame socialiniame žmonių sluoksnyje vyravo lengvai subtilios bendravimo manieros. Žinoma, pasitaikydavo visko: Ana šoko po traukiniu, Svano žmona buvo iš “įdomesnių” asmenybių, ponia Bovari nebuvo šventoji ir t.t. Tačiau aš tikiu, kad tai laikais būčiau geriau suprastas. Dabar beveik jokiai merginai nėra įdomios jai sukurtos eilės,  daug geriau – TIKTOK video. Kam reikia pasivaikščiojimų, šviečiant mėnesienai, kuomet Netflix’e jau yra Fargo trečiasis sezonas. Na, o kai mergina į savo facebook’ą įdeda įdomesnę citatą, pvz. kokio nors įžymaus mastyto, taip yra ne todėl, kad ji skaitė ar domėjosi traktatu, bet tiesiog rado skambią frazę, nu tipo, yolo ir t.t. Žinoma, suabsoliutinti visko negalima, tačiau šių laikų tendencijos gan aiškios. Jeigu galėčiau rinktis, manęs šiame laikmetyje nebūtų. Todėl ir sakau, kad gyvenimas nėra teisingas, suteikęs man šią būtį. Nors žinant mano santykius su karma, būčiau dramblių dresuotoju iš Goa. Įdomu, ką tuomet sakyčiau apie neteisybę (?)

“Turiu” dar vieną sopūlingą akstiną, atėjusį iš vaikystės, kuris mane persekioja iki šių dienų – šiukšlės. Nekenčiau nekenčiau nekenčiau dienų, kuomet 18:00 reikėdavo su šiukšlių kibiru būti lauke, nes atvažiuodavo šiukšlerkė, surenkanti atliekas. Tuometiniam vaiko proteliui ši katorga prilygo pačiai didžiausiai gyvenimiškai neteisybei. Dabar mąstant blaiviai (nors kavos afektas slopsta), procesas trukdavęs vos keletą minučių, yra juokingas, bet kuomet esi vaikas, verčiamas daryti tai, ko nenori, tai prilygo orumo sudaužymui į šipulius. Tai buvo didžiausias galimas laivo pasirinkimo teisės apribojimas (neskaitant dar vieno ribojimo, kuomet iš lauko reikėdavo grįžti namo iki 21:00, net vasarą.. kai lauke dar šviesu..). Kaip jau supratote (iš pirmo šios pastraipos sakinio), šiukšlių ir šiukšlinimo darinys įaugo į kraują. Mane pykdo miškai pilni padangų ir vienkartinių kavos puodelių, mane stipriai erzina žmonės, parduotuvėje į plastiką supakuotas prekes, dedantis į vienkartinius maišelius. Tikiu, kad šių fainuolių jau laukia apačioje (pasimatysime ten, viliuosi, kad bent ten bus švaru). Drąsiai galiu užrėkti, kad gyvenimas nėra teisingas, juk visas šiukšles tvarkingai rūšiuoju, net plastikinius indelius išplaunu. Pagalvokite, kaip paima siutas, kuomet atėjus su išrūšiuotomis “prekėmis” prie konteinerių, randu tikrų tikriausias atliekų kopas. Atiduočiau bet ką, kad tuo metu privažiuotų šiukšlerkė ir paimtų manąjį “turtą”…

Tam, kad baisiai jūsų neužknisčiau, pradedu priešpaskutinę pastraipą, kurią pavadinčiau (jeigu pastraipos turėtų pavadinimus) “daugiau nei 50 pilkų atspalvių”. Gyvenu ne tik netinkame laikmetyje, bet ir geografinėje platumoje. Mane žudo pilkojo pasaulio vaizdiniai: dangus, pastatai, žmonės, rūbai, asfaltas, automobiliai, nuotaika… aaa, viskas aplink pilka ir niūru. Aš noriu tik šilumos, saulės, vandenyno, žydro dangaus, braziliškų karnavalų, kaktūsų, pina koladų, tuk tuk’ų (argi aš noriu daug?). Nors nesu skaitęs knyguškos apie apie pilkuosius atsplavius, bet įtariu, kad joje atvaizduojami atspalviai yra nuodėmingai faini. Na, o mane supanti pilkuma yra stiprus neteisybės pliaukštelėjimas per veidą keletą kartų dienos eigoje.

Galėčiau tęsti ir tęsti ir tęsti, bet jaučiu ribas. Visgi esu supratingas jaunuolis, tik gyvenantis ne čia ir ne tada. Tik užbaigti noriu su teigiama (tikiuosi) mintimi. Nors gyvenime yra daug neteisybės, bet jos nebūtų be teisybės (viena be kitos negali egzistuoti). Todėl drąsiai galiu daryti prielaidą, kad kiekvienam išvardintam gyvenimiškam neteisingumui yra priešprieša – gyvenimiškasis teisingumas, tik jį reikia mokėti įžvelgti (todėl pavadinime neteisingumas yra įsprausta į kabutes).

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E

 

0 comment
2

You may also like