fbpx
Home Mintys Lietuva – Kosovas 0:4. Ką mano ZuikiaiPuikiai

Lietuva – Kosovas 0:4. Ką mano ZuikiaiPuikiai

by Neko

Lietuva – Kosovas 0:4 – rezultatas, o tiksliau, puiki proga pasireikšti ZuikiamsPuikiams. Visuomet yra skaudu pralaimėti. Nebent esi iš tų padarų, kurie stato olibete už savo paties pralošimą.. Lygiagrečiai pralaimėjimas – skaudus įvykis ir sirgaliams. Tačiau.. tokiomis akimirkos į dienos šviesą pasipila “įdomesnių” įvykių grandinė.

Pradėkime nuo to, kad laimėjus mėgstamai komandai ar mylimai rinktinei yra sakoma “MES LAIMĖJOME“. Po pergalingo mūšio netyla skanduotės. Po itin svarbios pergalės ūžia miškai (100 zuikių susirinko net žalia giraitė linko), šių laikų kontekste, ūžia barai, o pandeminiu periodu, ūžauja daugiabučiai.

Tačiau antagonistiniu, pralaimėjimo atveju, šlempinama “JIE PRALAIMĖJO“. Būna atvejų, kuomet paliekamos tribūnos net nepasibaigus rungtynėms, o pergalės šampanas padovanojamas antrajai pusei metinių proga. Nuoskauda skalaujama tauriaisiais gėrimais, kuomet po n’tojo gurkšnio “įsijungia” vidinis Bukowskio ir Houellebecq (nors mūsų visuomenės akyse toks vaizduotės darinys griauna tradicinės šeimos įvaizdį) hibridas ir pasipila socialinių tinklų rašliavybinis šturmas.
Nuoskauda, pyktis, nusivylimas – emocijos būdingos mūsų rasei. Nematau tame nieko blogo, nieko gėdingo. Tačiau tuo pačiu metu kažkiek apima svetima gėda (okey, neapima, tiesiog gražiai skamba), kuomet labai greitai yra atsiribojama nuo pralaimėjusios rinktinės/komandos. Galiu lažintis, kad jeigu vakar rinktinė būtų laimėjusi, Mikutavičius iš Spotify būtų uždirbęs mėnesinį atlyginimą, nes “Trys milijonai” būtų nudrožta iki skausmo. Deja, bet teko klausytis Three Days Grace dainos “I hate everything about you“.
Kodėl taip yra? A. Niekas nenori būti lūzeriais; B. Visi nori būti čempionais ir klykti kartu su FredžiuWe are the champions” (išversiu į lietuvių k. “mes esame šampinionai”); C. Empatija – kas tai?; D. Smagu išsilieti; E. Smagu išsilieti vol. 2 F. nes MANO nuomonė yra ekspertinė; G. Visi fanai “kai reikia” H. madinga “stumti” ir rinkti karmos taškus (kaip manote, ką aš dabar darau?).
Kiekvienas sporto stebėtojas yra persmelktas noro, kad jo komanda laimėtų nuolatos. Viskas gražu ir teisinga, bet jau Charles Dickens rašė apie “Didžiuosius lūkesčius”, kurie sukelia didžiuosius skausmus. Pralaimėjimai pagimdo neigiamas emocijas, o jos, savo ruožtu, atsižvelgiant į n+k įtaką darančių veiksnių virsta ZuikiųPuikių rašliavomis. Neigiamas emocijas juk “reikia kažkur padėti”. Tokiais atvejais kiekvienas elgiasi kaip išmano.
Nepatingėjau ir pasivaikščiojau po Facebook koridorius, pasižiūrėdamas, kokios asmenybės slypi už “jų kreivos kojos”, “kur b&^t gynyba?”, “mano senelis vartuose geriau stovėtų”, “koks LTF, toks ir futbolas” (šitas taiklus), “gadina šalies vardą” (o tie vyrukai, kurie su keltu parplaukė prieš metus į gimtinę (pamenant tą video?), puošia šalies vardą, ane?) ir t.t. komentarų. Tai, ką pamačiau, manęs nenustebino. Daugumos soc turinys atrodo maždaug taip: “leiskite Filipui dainuoti Lietuvoje”, “ja zdelant v SS…”, “Stop vakcijavimui”, “man patinka violetava spalva”, “tikri vyrai neverkia”, “Raskevičius $^$#^$#^$^^&&&%$#@*^%E^*E”, “Aš už tradicinę šeimą), “Stop Stambului” ir t.t.
Verdiktas gan paprastas. Dauguma ZuikiųPuikių rašydami savo komentarus išlieja savo, kad ir kaip baisiai skambėtų, nenusisekusio gyvenimo agonijos syvus, dalijasi savo nuoskauda, (ne)pyktybiškai skleidžia negatyvą, parodo, deja, bet savo emocinį intelektą. Aš kategoriškai laikausi nuomonės, kad didelė dalis kaltės yra edukacijos stokoje. Liūdnoka, bet ZuikiaiPuikiai visur ir visada, it Donchikotai, aršiai kovoja su vėjo malūnais. Išsako savo, dažniausiai piktai kandžią nuomonę be jokių argumentų klausimais nuo RAP’o iki Nausėdos, nuo Vokiečių g. atnaujinimo iki skalbimo miltelių kokybės. Tad manau, kad vienas iš racionaliausių būdų tiesiog leisti jiems virti savuose katiluose. Nemanau, kad kas nors sugebės juos pakeisti
Grįškime prie futbolo. Žinoma, kad turime ir racionaliai mąstančių sirgalių, suprantančių, kad sporte nutinka visko. Jie supranta, kad mūsų šalies futbolo lygis, gaila, bet nėra aukštas ir supranta, kad aukščiau bambos nešoksi. Kritika, kuria jie dalinasi yra taktiška ir argumentuota. Tai visiškai kitokio kalibro asmenys (tik jų nėra daug, deja). Žinot, man labai patiko biatlono komentatoriaus mintis (Eurosport’e): jeigu sportininko maksimalus pasiekimas (atsižvelgiant į galimybes ir t.t.) yra 15 vieta, tai jam ją pasiekus, reikia džiaugtis,  o ne skalpuoti, grįžus be aukso. Nors sportas yra emocijų bomba, bet reikia neužmiršti ir racionalaus mąstymo (jeigu toks egzistuoja). Ko deja, aš kartais pasigendu.
Žinoma, nepamirškite, kad aš šiek tiek šaržuoju 🙂
P.S. Ir į mūsų kiemą ateis šventė.. kada nors.. gal.. tikiuosi 🙂
0 comment
1

You may also like