Užvakar įvyko labai auč dalykas. Lipdamas laiptais žemyn nepastebėjau, kad yra likęs dar vienas laiptukas. Tad su visa drąsa, atsipalaidavimu ir kūno svoriu (kurio, mano laimei, daug nėra) stačiau koja tikėdamas, kad ji tuoj pasieks žemę. Bet tai neįvyko. Tą mikro akimirką, kai pakimbama ore, suprantant, kad žemė jau turėjo būti pasiekta, o tu vis dar leidiesi žemyn, pradeda skaudėti dar nepasiekus tikslo.
Skaudėjo žostkai, kaip pasakytų mano rajone. Vietoje to, kad pėdą pastatyčiau tinkamai, kaip jau supratote, ją pastačiau šonu. Išorinis kauliukas palietė žemę. Iš skausmo net sucypiau, o viduje užrėkiau lyg 10ies Tarzanų armija, gaudanti hipopotamą.
Tokių bajerių mano gyvenime yra buvę, deja ir ne vieną kartą. Manau, beveik visiems žmonėms yra tekę ir ne kartą išgyventi šią asmeninio gyvenimo nesėkmę. Fatalinį demoralizuojantį kerėpliškumo aktą. Kartais tai nutinka grybaujant, uogaujant ar šiaip bimbinėjant miške, mat ant minkšto samanų pagrindo šis bajeris nutinka gan dažnai. Žaidžiant krepšinį, futbolą, rankinį, tinklinį ar kažką pan., kuomet tenka strakalioti kaip bitės įkąstam, šis kreivokas pėdos pastatymo fenomenas – taip pat gan dažnas įvykis. Dar viena pasalūniška vieta – laiptai, kurie šį kartą papjovė ir mane. Ant jų įvyksta nelaimės, kai jie yra slidūs, kai žmogus, toks, kaip aš yra kerėpla, ar kuomet įvyksta gyvenimiška situacija: ji arba jis, prasilenkia su juo arba ja, ir kuris nors vienas iš jų atsisuka pasižiūrėti to wow efekto, o tuomet atsigręžus, seka kitas, jau skausmingesnis fcuk įvykis [ne tas pagrindinis, o tas kitas, skausmingesnis – fatalinis. Nors gal būna visaip]. Būna, kartais kojos susipainioja lygioje vietoje. Turiu įtarimą, kai tai visatos ir karmos pokštai žmonijos atstovams. Ar esu sakęs, kad mes su karma iki šiol esame susipykę. Fb statusas – fcuked.
Kaip jau supratote, patirties šiuo klausimu turiu. Prieš n+k metų esu net nutraukęs raiščius. Va tada tai skaudėjo. Labai. Žostkai. Ilgai. Tą kartą iš šios prarajos išgelbėjo belenkaip kietas traumatologas. Tik jo priežiūros ir gydymo dėka šį mažą niuansėlį pavyko susitvarkyti gan greitai. Palyginus aną kartą su šituo, supratau, kad šis kerėpliškumo aktas nėra super rimtas, bet kartu nėra ir tas, kuomet galima pasakyti „ai, tuoj praeis”. Keletas skambučių, keletas žinučių ir jau žinojau, ką ir kaip daryti. Žinoma, jeigu būčiau protingesnis, tai googlinčiau arba klausyčiau nepažįstamų Fb žmonių patarimų. Aš, deja, bet pasirinkau konsultacijų su specialistais kelią. [turbūt nesate atsilupę svogūnai, kurie supranta, kad aš šaržuoju]
Kitą dieną, o tai yra vakar jau išbėgau. Žinoma, prieš tai tinkamai sutvarstęs koją. Turiu nemažai patirties šiuo klausimu 🙂 Namuose turi kažkur voliotis spec įtvaras, bet kaip visuomet, kai reikia, jo neradau. Bėgant skausmo koeficientas buvo 05-1/10. Kartais širdį suskaustą labiau, pamačius vieno kito prabėgančiojo techniką. Tad galiu nurimti, šį kartą pranislo (aha, taip pasakytų mano rajone).
PS. Atsiprašau, bet nerašau ką ir kaip dariau. Ar kodėl pasirinkau bėgimą jau kitą dieną. Noriu, kad suprastumėte, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas kartas yra skirtingas. Tad būtinai būtinai būtinai tarkitės su specialistai, ką ir kaip reikia daryti. Facebook ar Google nėra geras spendimas. Juk tai ne buvusio sveikatos ministro amplua, kuomet logikos sprendimuose ieškoti nereikia.
PPS. Būkite saugūs, saugokite save ir kitus bei skaitykite mano blogą. Arba paremkite mane vienu kitu euru patreone. Netingėkite. Ačiū.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
