fbpx
Home Dienoraštis Kava su kepintų riešutų sirupu. #19 (fikcija)

Kava su kepintų riešutų sirupu. #19 (fikcija)

by Neko

Už lango tyliai lijo. Keista, pagalvojau, kodėl lietus sunkiasi iš dangaus tik ketvirtadieniais. Tačiau ties šia mintimi susirūpinimas kritulių fenomenu dingo. Grįžau prie darbo stalo ir įkritęs į krėslą garsiai atsidusau. Iki darbo pabaigos dar buvę likę keletas valandų. Jaučiausi lengvai apdujęs. Ši būsena – gan retas reiškinys mano gyvenime. Buitekiškas vakarėlis, į kurį buvau įtrauktas pusiau prieš savo valią turėjo prierašą „tau būtina nors kartais nusirauti, surūgėli“ yra priežastimi šios save ėdančios savijautos. Matyt, kad man nėra lemta tapti vakarėlių liūtu. Šmėstelėjęs frazeologizmas pavirto šypsniu mano veide.

Jau geras penkiolika minučių sėdėjau rankas susidėjęs už galvos. Stebeilydamas į lubas sprendžiau dilemą, ar tavųjų akių spalva – žalsvai melsva ar melsvai žalia. Patek Philippe’o tiksėjimas keistai ramino. Įkandęs sau švelniai į apatinę lūpą, atsistojau pasižvalgyti pro langą, ar pasaulis nors kiek pasikeitė nuo paskutiniojo kartą, kai jį stebėjau. Tačiau mane sustabdė vibruojančio telefono garsas. Žinutė iš nežinomo numerio skambėjo taip „Should I kill myself, or have a cup of coffee“. Atsisėdau ant stalo. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės pusbalsiu ištariau, – labas, nepažįstamoji, kurios akių spalvos negaliu prisiminti. „Tikiuosi, kad kava be plaktos grietinėlės ir kepintų riešutų sirupo?“, atrašiau.
„Manau, kad rašydamas „Marą“, Albertas būtent taip įsivaizdavo beprasmybę – kava su kepintų riešutų sirupu. O siekiant daugiau kančios, dvigubu.“ O tu drąsi, pamaniau. Ir man tai patinka. Su buvusia drauge esame diskutavę, ar dera merginai pirmai užkalbinti patinkantį vyrą ar laukti žingsnio iš džentelmeno pusės. Nepamenu, kurią poziciją gyniau tą kartą. Galiu konstatuoti tik vieną faktą, kad tavoji pozicija privalėjo kardinaliai skirtis nuo manosios. Kitaip ir būti negalėjo.
Negalvojau, kad Edžio vakarėlyje bus vyrukų iš E&Y. Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos ištarei vakar, kai netyčia susidūrėme beveik kaktomuša, prasilenkdami tarp kitų žmonių. Avėjai akinančius baltus nike’us, buvau užsitempusi kažką panašaus į bėgimui skirtas tampres ir dėvėjai kaip mažų mažiausiai penkiais dydžiai per didelius marškinėlius su užrašu „meow meow madafaka“. Dar po akimirkos tu jau šnekučiavaisi su drauge.
„Ar ponaitis šiandien daugiau žmonių išgelbėjo ar paskandino?“ Po 30 minučių gavau dar vieną tavąją žinutę. Vakar mūsų akys dar keletą kartų buvo susitikusios. Tai reiškė, kad stebėjai mane. Žinoma, tai reiškė, kad ir aš tave stebėjau. Galiausiai tu dingai. Dingai taip pat netikėtai, kaip ir atsiradai. „Lygiosios. Pasauliui reikalingas balansas“, atrašiau.
Prieš palikdamas vakarėlį pakilau į antrą aukštą pasinaudoti vonios kambariu. Eidamas koridoriumi aptikau tave darbo, o gal poilsio kambaryje, sunku tiksliai įvardinti. Buvai įnikusi į Edžio knygų lentynos studijavimą. Negalvojau, kad Edžio vakarėlyje bus moterų, kurios bus susipažinusios su Camus literatūra, gan tyliu balsu ištariau, atsirėmęs į durų staktą.
Nesulaukęs atsakymo, brūkštelėjau žinutę „Padėk man prisiminti tavųjų akių spalvą. 17:45 Taste map’e“.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
1

You may also like