Po keleto traukuliškų durų skambučio zvimbtelėjimų, suurzgė Čyta. Taip, jūs mane supratote teisingai. Suurzgė katė. Bangos namuose būna keliamos dar didesnės, kuomet ima čirškėti domofonas (durnavotas žodis). Tie, kas turite šį plastmasės gabalą namuose, ne tik kaip interjero puošmeną, žinote jo skleidžiamus garsus. Dažniausiai į jį (ar per jį, o gal juo) skambina arba suveda kodą: woltas, barbora, Jahovos liudytojai ar eiliniai bulvių pardavinėtojai. Manuoju atmetu, juo naudojasi keletas draugų.
Taigi, mūsų vakarinį ramumą sujaukė skambutis į duris. Tuo metu aš skaičiau „Kopą”, o Čytukas trynėse pakampėmis. Galimai ruošėsi eiliniam gėlės padraskymui. Pro skylę duryse užmačiau stovinčią moterį. Įdomu.
Ji. Labas vakaras, esu jūsų kaimynė.
Aš. Laba.
Ji. Sakykite, gal turite vyno atidarytuvą?
Aš. Negeriu alko.
Ji. Oi, matote, pas mane užsuko keletas draugų, o aš namuose neturiu kamščiatraukio.
Aš. Emmm..
Ji. Atsiprašau, kad sutrukdžiau.
Aš. Viskas ok.
Ji. Beje, aš vardu Sandra. Kaip jau minėjau, esu jūsų kaimynė.
Aš. Dalius, gero vakarėlio.
Kaimynė Sandra. Gero vakaro, Dariau.
Aš. Emmm.
Durys užsidarė.
Kodėl aš pasakiau, kad negeriu alko. Turiu omenyje, kodėl pavartojau kvailą trumpinį „alko”, vietoje to, kad pasakyčiau, kad neturiu kamščiatraukio. Ir iš viso, kodėl pasakiau, kad negeriu alko, nors iš tiesų, kai buvau Dubline (lygiai prieš mėnesį) rekordų knygos gėralas tekėjo upeliais, o apie Naujuosius… patylėsiu.. tekėjau aš.. Ir iš viso, kodėl pasakiau, kad negeriu alko, kuomet namuose turiu net du kamščiatraukius. Šios mistinės painiavos pavydėtų ne pats David Lynch.
Et, o aš dar stebiuosi, kodėl man taip sunkiai sekasi užmegzti taurius ir gražius diplomatinius santykius su kaimynais. Kaip įmanoma su jais turėti reikalų, kai tie veltėdžiai neduoda ramybės. Kosmonautai.
PS. Atsiprašau visų Sandrų. Visų kaimynių (bet tik kaimynių, ne kaimynų). Ir ypač kaimynės Sandros.
Shit happens, pasakytų angliakalbiai žmogystos.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
