Retkarčiais pamąstydavau apie knygų recenzijų rašymą, bet tokie impulsyvūs emocijų kratiniai būdavo greitai ir neskausmingai užgesinami šaltai racionalaus mąstymo išvadų. Nelygioje kovoje, pagalbos rankos neištiesdavo bei papildomos drąsos neįpūsdavo perskaitytų knygų bagažas, su kiekvienais metais virstantis nejaučiama našta. Lengvas nerimo šešėlis, apsigyvenęs pasąmonėje kuždėdavo: žmogaus, vien noro neužtenka, kad galėtum imtis šios, atsakingai kūrybiškos veiklos. Neužtenka ir žodžių dėliojimo meno įgūdžių ar manymo, kad prisėdus prie vieno ar kito kūrinio apžvalgos, pasipils tobulai taiklios įžvalgos, leidžiančioms skaitovams susidaryti tinkamą nuomonę. Tačiau galiausiai retoriniai pasaulėžiūros klausimai, o kas yra „tinkama”, kas yra „teisinga” ir „taiklu” užbaigė šią nerimastingą prieštaravimų sau kelionę. Šiandien nerimą uždaręs tamsiame rūsyje, tarp senų sportbačių ir daugybę metų nenaudojamų rogučių, dalinuosi su jumis pirmuoju tekstu, mintimis apie Despentes knygą „Vernonas Subutexas”. Tik perspėju, kad ieškodamas savojo matymo kampo, galiu kiek nuklysti į baltas lankas (mandrai paminėjau leidyklą, ane?), tačiau tą darau su dideliu užsidegimu akyse.
Vertybės
Į klausimą, „ar menas turi prabangą šokiruoti, nepripažindamas jokių ribų? Drąsiai atsakysiu – taip. Nesutinkate? Užmeskite akį į Šarūno Saukos paveikslus. Nesate matę, niekis, jums padės Vernonas Subutexas, eilinis paryžietis, ieškantis savo vietos po saule. Na, gerai, gal neieškantis, o tiesiog egzistuojantis tarpe tarp šešėlio ir apšviestosios vietos. Susipažinę su juo iš arčiau, nuspręsite, ar jūsų asmeninės ribos, kalbant apie meną, buvo peržengtos ar ne. Jeigu skaitote lengvus romaniūkščius, kuriuose iš dangaus krinta rožinė cukraus vata, o visos istorijos baigiasi „jie ilgai ir laimingai gyveno”, galimai jūsų ribos bus ne tik peržengtos, jos bus sutryptos be menkiausio gailesčio. Šioje atomazgoje, jūsų akyse švies vienintelis verdiktas – amoraliai šlykštu. Aš, galimai, esu sugadintas vaikis. Šokiruojančių dalykų tekste neradau, nors jaučiau, kurie puslapiai, kurios scenos, kurios mintys gali, it odontologo grąžtas, paliesti nenuskausmintą nervą. Perskaitęs šį kūrinį, ne tik uždaviau sau begales klausimų, kurių dalies negaliu paviešinti, saugodamas jūsų skaitymo malonumą, bet ir susidėliojau galvoje nemažai mini įžvalgų, kad ne gyvenimas yra kreivas, o mes, žmonės. Literatūra, kaip ir kitos meno formos – veidrodis, į kurį ne visuomet norisi žiūrėti.
Tada – pyst, pareina bankė. Ne bobiškai, ne, kietai sugniaužtas kumštis tiesiai į smilkinį. Paskui, jai dar nespėjus susigaudyti, pareina antra, – kad viskas būtų aišku ir užkirstų kelią bet kokiems ginčams.
Geriau pasikapsčius po knygą, iš jos galima ištraukti begales temų ir potemių. Viskas priklauso nuo žmogaus fantazijos ir kūrybingumo galimybių. Aš užčiuopiau žmogaus vertybių (ne)būvimo klausimą, o gal buvimą, bet kitokių, daugumai nesuprantamų ir nepriimtinų. Panaršius interneto platybėse, galima susirasti ne vieną apklausą, kurioje bandoma išsiaiškinti, kokias vertybes Lietuvos gyventojai išskiria kaip pamatines. Šiose tariamose lenktynėse laimi šeima. Mūsų pagrindinis knygos herojus (leidau mums jį pasisavinti) yra nevedęs penkiasdešimtmetis vyrukas, gyvenantis šėlsmingą gyvenimą. Tai asmenybė, negalvojanti apie ateitį, tiesiog tobulas „čia ir dabar” pavyzdys, kuris vieną dieną atsiduria gatvėje. Tikiu, kad tokia istorija nekelia susižavėjimo aimanų ir neatitinka daugumos standartizuotų gyvenimo etalonų, bet pažiūrėkime dar kiek platesniu kampu. Tarp populiariausių mūsų tautos vertybių mes randame: meilę, namus, vaikus, laisvę. Iš visų šių išvardintų dalykų, Sabutexas turi tik laisvę, bet galiu lažintis, kad mes ją suvokiame kiek kitaip nei paryžietis. Taigi, dabar jau žinodami, ko neturi mūsų veikėjas, atskleisiu jo turimų vertybių bagažą: laisvamaniški vakarėliai, beribinės šėlionės, „kaifo” gaudymas, besikeičiančios moterys, „aš” aukščiau mes [nors šioje vietoje galima būtų užvesti smagią diskusiją, ar veikėjo „aš” nors kažkiek yra vertinamas jo paties], ar man dar vardinti? Tai tobulas anti vertybinis gamtos reiškinys mūsų netobulai tobulos kultūros akivaizdoje.
Gaujiniai geziukai būna piktybiniai, bet bent jau garsiai rėkia. Nemyža į batą. Drovumas reiškia klastą. Vidurinė klasė, hipsterynas. Susireikšminę nuopisos. Už drovumo slepiasi kompleksai, o už kompleksų – išdavikas.
Neapsiimsiu vertintojo rolės, nepradėsiu moralizuoti, bet iškelsiu mintį, kad Despentes sukurto personažo „puoselėjamos” vertybės ir mums priimtinosios prasilenkia it vienas į kitą lekiantys traukiniai. Nelaimės pavyksta išvengti, kol jie lekia skirtingais bėgiais. Kiekvienas gyvena sau tykiai (cituojant J. Kerouac), kol… likus tik vienai bėgių linijai įvyksta susidūrimas. Autorė smagiai žaidžia skaitytojo emocijomis, kesinasi užgauti skaudančias vietas, priverčia pabusti ir susimąstyti, kad blogai/gerai yra tik mūsų pačių susigalvotas pasaulio vertinimas. Įlindus į kito žmogaus kailį, dauguma dalykų pasisuka net ne 180 laipsnių kampu, jie tiesiog išnyksta, įgauna kitą pavidalą ar formą, o tuštumos terpę užpildo nauji, nepatirti potyriai. Despentes knyga „Vernonas Subutexas” – suteikia galimybę sudegti be pasekmių.
Kūrinio svoris
Paminėčiau dvi kryptis: pirmoji, formuojamas bendras kūrinio vaizdas ir jausena per kitų veikėjų matymo lauką, atsiribojant nuo pagrindinio veikėjo, o antroji, šokinėjimas laiku [kas gan dažnai geroms knygoms suteikia papildomos jėgos, o silpnesnėms, atvirkščiai, jas pražudo]. Kūrinio vaizdo kūrimas, plėtojant daugybės skirtingų veikėjų charakterius, perteikiant jų gyvenimiškąją poziciją, kūriniui suteikia savitai nenuspėjamą charakterį. Antraplaniai veikėjai [beskaitant knygą] tampa ne ką svarbesni nei Vernonas ir įsipina į tokį veiksnų sūkurį, kad net ima kaisti galva. Neužmirškime pridėti jau minėtojo šokinėjimo laiku ir gausime lengvai įkandomą, gan sudėtingą siužetą. Tačiau, pabrėšiu, kad tai atlikta skoningai ir profesionaliai.
Kai Patrisas pirmąkart sušėrė Sesilei, jie buvo kartu jau dešimt mėnesių, Patrisas buvo įsitikinęs, kad rado savo žmogų, kad Sesilė jam tinka. Su ja viskas buvo kitaip nei anksčiau.
Vietoje pabaigos ištarmės
Tai pirmoji iš trijų, knygos „Vernonas Subutexas” dalių. Ji pilna gyvenimo, vertybiškai šokiruojančio, bet kartu alsuojančio paryžietiškumu. Šį dvelksmą itin gerai turėtų pajausti Françoise Sagan, Michel Houellebecq ar panašių autorių kūrybą, skaitantys žmogeliai. Despentes kūrinys „Vernonas Subutexas” negali būti palyginamas su vaisine tortalete, tai greičiau kūrinys – saldainis „bombonkė„, saldus, bet nuolat sproginėjantis burnoje.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
