Ar užmarštis yra vienintelis žmogaus kelias į sutelktinę bendruomenės laimę? Ar tik paslėpti dalykai užmaršume, gali priversti skirtingas komunas sugyventi taikoje, o kariaujančias tautas – sudėti ginklus? Kazuo Ishiguro tiesiogiai jums neatsakys į šiuos klausimus, bet knygoje “Palaidotas milžinas” papasakos mitologinę istoriją, apie Britaniją, skendinčią paslaptingoje migloje, kurios magiška galia ištrina žmonių atmintį, palikdama tik nuotrupas iš praeities.

Retkarčiais pamąstydavau apie knygų recenzijų rašymą, bet tokie impulsyvūs emocijų kratiniai būdavo greitai ir neskausmingai užgesinami šaltai racionalaus mąstymo išvadų. Nelygioje kovoje, pagalbos rankos neištiesdavo bei papildomos drąsos neįpūsdavo perskaitytų knygų bagažas, su kiekvienais metais virstantis nejaučiama našta. Lengvas nerimo šešėlis, apsigyvenęs pasąmonėje kuždėdavo: žmogaus, vien noro neužtenka, kad galėtum imtis šios, atsakingai kūrybiškos veiklos. Neužtenka ir žodžių dėliojimo meno įgūdžių ar manymo, kad prisėdus prie vieno ar kito kūrinio apžvalgos, pasipils tobulai taiklios įžvalgos, leidžiančioms skaitovams susidaryti tinkamą nuomonę. Tačiau galiausiai retoriniai pasaulėžiūros klausimai, o kas yra “tinkama”, kas yra “teisinga” ir “taiklu” užbaigė šią nerimastingą prieštaravimų sau kelionę. Šiandien nerimą uždaręs tamsiame rūsyje, tarp senų sportbačių ir daugybę metų nenaudojamų rogučių, dalinuosi su jumis pirmuoju tekstu, mintimis apie Despentes knygą “Vernonas Subutexas”. Tik perspėju, kad ieškodamas savojo matymo kampo, galiu kiek nuklysti į baltas lankas (mandrai paminėjau leidyklą, ane?), tačiau tą darau su dideliu užsidegimu akyse.

Gan keistas jausmas vyrauja manyje, skaitant tik anglų kalba. Šį jausmą sustiprina galimybė skaityti tik elektronines knygas (Kindle). Žinot, jaučiuosi, tarsi, skaitymas būtų patapęs nepilnaverčiu. Sakykime, iš dalies dirbtiniu. Galimai tam įtakos turi mano anglų kalbas žinios, kurios tikrai nėra geros. Kartais tenka pasinaudoti žodynu, o tai skaitymo procesą paverčia minimaliu darbu. Tačiau knygų vasario mėnesį būtą daug ir pačio įvairiausio kalibro: nuo ką tik iškepto B. Obamos darbo iki egzistenciolizmo klasiko – Kamiu šedevro. Jeigu prabėgom (turbūt taip sakyti nevalia) turėčiau brūkšteltį keliais žodžiais apie bendrąją atmosferą, tai šio mėnesio knygos “turi” daug rimtumo, užduoda daug klausimų, atidengia daug skausmo.

Nesitikėjau, kad ateis laikai, kuomet per mėnesį perskaitysiu tik dvi knygas, bet žinot, kokie laikai, toks ir skaitymo tempas. Žinoma, reikia suprasti, kad Thomo Mann’o “Daktaras Faustas” nėra lengvas skaitalas. Tai kūrinys reikalaujantis žvitraus proto, susikaupimo ir tinkamos nuotaikos. Kitu atveju, kūrinio dvasia taip ir liks gyventi knygoje, o viskas, ką sugebės pasiimti skaitovas – žodžiai. Tik nesupraskite manęs klaidingai, T. Mann’o literatūra nors ir yra sudėtinga, bet ji – būtina kiekvienam save gerbiančiam literatūros puoselėtujui. Sakykite, o jūs, ar esate tokie?

Žmonės žino, kad sąlyginai daug (kiekvienas vertina pagal save) skaitau. Taip pat nuovokauja, kad nemažai (galioja tas pats vertinimo kriterijus) surenku kilometrų bėgdamas. Todėl sudėję šiuos du aspektėlius, natūraliai išspaudžia užklausą: “būk geras, parekomenduok knygų apie bėgimą ar sportą”. Žinot, truputi gėda prisipažinti, kad nesu itin didelis šio žanro mėgėjas. Dažniau renkuosi filosofinius brukalus apie gyvenimą ar meilę (o, varge varge). Eilinį kartą netilpdamas į nusistovėjusius gyvenimiškus rėmus. Tačiau tam tikro dydžio knygų apie sportą bagažą esu susikrovęs. Taigis, jūsų dėmesiui  knygos, mano akimis, vertos dėmesio.

Daugumos atsakymai į klausimą “kaip vertini 2020 metus?” būtų išraityti per negatyvumo prizmę, kas yra savaime suprantama reakcija. Tačiau paėmus mažąjį segmentėlį – knygų skaitymą, šis laikotarpis nebuvo vėjo sukeltos erozijos reiškinys, skurdinantis žemę. Praeiti metai, privertė žmones daugiau laiko leisti namuose, atveriant duris į neišsemiamą knygų pasaulį, kuriame jau daugybę metų bastausi ir aš. Man šis 366 dienų laikotarpis suteikė galimybę perskaityti rekordinį knygų skaičių – 59.

Continue Reading

Pirmąją knygą, niekieno neverčiamas, perskaičiau 16-os. Tuo metu buvau jaunuoliu, nė velnio nenutuokiančiu apie gyvenimą.. nuo tos dienos praėjus 16-ai metų, galiu drąsiai pasakyti, kad apie gyvenimą suprantu lygiai tiek pat, kaip anuomet, tik perskatytų knygų bagažas byloja, kad kelio būtą įdomaus…

Continue Reading