Savartynėlis

Šiais metais prisijungiau prie Vilniaus maratono organizuojamos akcijos – priimti į klubą keletą žmonių ir ruošti juos Vilniaus maratonui. Mane labai nudžiugino faktas, kad vos tik paskelbus, kad prie NEKO Runners gali prisijungti 3 asmenys, kurie nori pasiruošti maratonui, tos laisvos 3 vietos kaip man buvo užpildytos.

Mūsų pasiruošimas prasidėjo gan vėlai – birželio mėn. pradžioje. Tad teko kibti į darbus nuo pirmų dienų. Pradžioje norėjau išsiaiškinti keletą dalykų: kokie pas juo greičio rezervai, kaip sugeba “laikyti” krūvį ir kaip “draugauja” su ištverme.

Ar iš tiesų, norint daryti gerus darbus, reikalingas pastūmėjimas iš šalies? Ar vienas žmogus gali pakeisti nusistovėjusią tvarką? Kodėl aš turiu būti visuomenės dalimi? Tokie ir dar begalybė panašių klausimų galėtų būti TED kalbėjimo temomis, tai galėtų būti mamų forumo diskusijų objektais, lygiai taip pat tai gali būti klausimai, gyvenantys daugelio mūsų mintyse.

Būtent lapkričio 11 d. vykęs paramos renginys, kurio metu buvo renkamos aukos onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonėmis pildyti ir yra atsakymas į pirmąjį klausimą. Daryti gerus darbus, nesvarbu kokio mąsto jie būtų, mums nereikia leidimo.

Mintis surengti tokio pobūdžio renginį kilo prieš gerą pusmetį, tačiau, tam reikėjo rasti nemažai laisvo laiko ir įdėti daug darbo. Su pirmuoju aspektu, man, kaip ir daugumai daugumai XXI a. gyventojų yra problema, tačiau, darbo aš nebijau. Todėl, mintys apie šią akciją manęs neapleido ir jomis pasidalinau su savo gera drauge Egle Balčiūnaite. Jos atsakymas, be akimirkos dvejonės, “Tai, darom” man buvo beprotiškai didelis motyvacijos ir energijos užtaisas.

Į klausimą, kodėl sugalvojau organizuoti tokį renginį, pateiksiu du gerai apgalvotus atsakymus:

1. Esu iš tų žmonių, kurie galvoja, kad gyvenime yra per daug egoizmo: dauguma gyvena savo pasauliuose, kuriuose žodis “AŠ” dažniausiai tampa mūsų gyvenimo būdu ir stipria hierarchijos išraiška. Viskas, ką žmonės dažniausiai mato, tai tik savo asmeninius rūpesčius, dažniausiai ieško asmeninės egzistencijos, socialinių, buitinių ir kitų savo negandų sprendimo būdų. Kas be ko, be neigiamų aspektų yra ir daugybė teigiamų: asmeninės gerovės kūrimas, savo poreikių tenkinimas (nesvarbu kokia ir kieno sąskaita) ir t.t. Žinoma, negalima teigti, kad tai yra blogai, tačiau, šiems žmonėms dažniausiai atrodo, kad toliau už savojo “AŠ” lauko gyvenimas nevyksta. Turiu spėjimą, kad tai sąmojingumo trūkumas. Juk žmonės jautriai reaguoja į nelaimes, noriai prisideda prie “Maisto banko” rengiamų akcijų ar dalyvauja kasmetinėje iniciatyvoje “DAROM”, kartais žavisi ir  pagiria tuos, kurie stengiasi visuomenės labui, o būna kartais juos išvadina dėmesio stokojančiais (priklausomai nuo nuotaikos). Kai tuo tarpu, man patinka būti gyvenimo “panku” ir kartais eiti prieš srovę. Šiuo atveju, aš stengiuosi žiūrėti plačiau (specialiai parašiau “stengiuosi,” nes lygiai taip pat, kaip ir dauguma žmonių, paskęstų savojo gyvenimo peripetijose) bei įžvelgti nematomus dalykus (jie matomi, tik ne visi nori juos matyti). Stipriai tikiu, kad nors retkarčiais turėtume išlipti iš savojo “AŠ” lauko ir šiek tiek pagalvoti apie “MES”. Skambės labai banaliai, bet kai aplink mus supantys žmonės yra laimingi (prie to kiekvienas iš mūsų galime prisidėti), ta gera nuotaika lyg virusas užkrečia mus visus. Patikėkite, gyventi visuomenėje, kurioje jautiesi nepamirštas ir suprastas yra daug prasmingiau ir saugiau, nei statytis barikadas saugant savąjį “AŠ”. Tad mano renginys buvo skirtas parodyti, kad MUMS rūpi ir kad MES nepamirštame vaikų, kurie sunkiai serga ir neturi pilnavertės vaikystės. Manau, kad kažką daugiau sakyti šita temą neverta. Kiekvienas iš mūsų suprantame šios istorijos svarbą.
2. Jau minėjau, kad esu gyvenimo “pankas” ir mane šiek tiek erzina istorijos apie transformacijas. Taip, neneigsiu, kartais istorijos apie geraširdžius žmones motyvuoja, apie tuos, kurie didžiąją gyvenimo dalį darė “hmmz”, o gal tiksliau pasakius su kiekviena diena vis smuko žemyn, o vėliau jiems nušvito dangus, persijungė galvoje keli svertai ir jie tapo gerovės puoselėtojai ir gerų darbų kalviai. Man šiek tiek banalu, kad geri darbai ir nauji pašaukimai atsiranda tik pasiekus dugną arba susidūrus su sunkiomis sveikatos problemomis. Pasikartosiu, kad tai yra suprantama, bet mano istorija kitokia. Nemanau, kad mano gyvenimas ėjo žemyn ar jame buvo kažkokių nuopuolių. Nusprendžiau imtis šio projekto, nes manau, kad tai yra gerai, nes tikiu, kad įgyvendinti kilnius tikslus nereikia jokio gyvenimo spyrio į užpakalį. Viskas, ko reikia, tai noras ir šiek tiek sąmojingumo.

Galėčiau valandų valandas buitiškai filosofuoti šiomis temomis, tačiau, trumpas šio renginio apibendrinimas būtų toks, kad kartu su olimpiete Egle Balčiūnaite ir Rimanto Kaukėno paramos fondu man pavyko:

1. Supažindinti žmones su lengvąja atletika.
2. Padaryti dviejų valandų treniruotę, kurios metu buvo daug juoko, gerų emocijų ir žinoma sunkaus darbo.
3. Padaryti n+k skaičių burpių, kurie su “ToGetFit” komandos pagalba virto auka vaikams.
4. Surinkti 672 eurai, kurie padės išpildyti gal net keletą onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonių.
5. Parodyti, kad kartu mes galime tikrai daugiau negu galime įsivaizduoti.

Dar kartą noriu padėkoti visiems dalyvavusiems! Tai buvo nuostabu ????

Vasaros projektas įgavo pagreitį. Trys vaikinukai pagal mano ruošiamus planus bėgioja jau 9 savaites. Kai rašiau pirmąjį įrašą, visi jie darė bazinius darbus, t.y. po truputį didinome kilometrų skaičių per savaitę, atlikome keletą kojas stiprinančių treniruočių ir visą dėmesį skyrėme aerobiniam pajėgumui didinti.

Dabar visi trys jau pradėję specifinį pasiruošimą maratonui, skirtumas yra tik kelios savaitės, bet esminiai pamatiniai darbai atlikti pas visus. Labai daug dėmesio ir toliau skiriame ilgiesiems bėgimams, kurių pagrindinė užduotis – aerobinis darbas, tad jis buvo daromas griežtai pagal pulsą. Aš nematau prasmės ir tikslo bėgioti easy run ir long run pagal pace, juk šių bėgimų esmė yra stiprinti aptarnaujančią sistemą ir „mokyti“ organizmą ekonomiškai naudoti energiją. Kalbant apie skaičius, keli long run buvo apie 30 km ar kiek ilgesni. Manau, kad tai visai neblogas darbas.

Be ilgųjų bėgimų, daug dėmesio buvo skirta darbui ties anaerobiniu slenksčiu. Šioje vietoje, darbai ėmė labiau skirtis, nes kiekvieno pajėgumas ir galimybės yra skirtingos. Taip pat didelę įtaką turi ir savaitiniai kilometrų ir treniruočių skaičiai. Atsižvelgiant į šiuo dalykus, vaikinai darydavo po vieną arba dvi sunkias treniruotes per savaitę. Pagrindinės treniruotės – tai skaidyti tempo run iki 8 km arba continuous run, kurių metu pulsą „užkeldavome“ iki anaerobinio slenksčio. Visą kitą buvo kilometrų „rinkimas“ ir atsigavimas po sunkesnių treniruočių.

Paskutiniame periode daugiausiai dėmesio skirsime maratono pace bėgimams (darbams). Būtinai pasidarysime keletą intervalinių treniruočių, dar keletą tempo run, galimai įkomponuotų į long run bėgimus ir, žinoma, toliau laikysime aukštą intensyvumą, kol „ateisime“ iki priešvaržybinio periodo.

Ką apie pasiruošimą mano patys bėgikai?

Valdemaras: „Visų pirma, naujovė man buvo bėgimas su pulsometru. Tada supratau, kad didžioji dalis mano treniruočių iki tol būdavo per stiprios, net ir tos, kurios skirtos atsistatymui. Dabar atrodo, kad visą laiką lieka „rezervo“ ir galėčiau dar bėgti ir bėgti. O kai ateina „darbinės“ dienos, tuomet jau galiu pilnai išsikvėpti. Taip pat „raktinės“ treniruotės tapo stipresnės ir nuovargis ilgai neužsilaiko. Savijauta gera ir, jeigu tokia išliks, maratonas turėtų būti sėkmingas.”

Tautvydas: „Sekasi puikiai, viskas nauja įspūdžių „belekiek.“ Pasiruošimas su treneriu pirmas, maratonas, taipogi, pirmas. Supratau, kad kai pats ruošiausi visiems bėgimams prieš tai, padariau visas įmanomas klaidas. Dabar darbas yra kryptingas ir duoda puikių rezultatų. Prieš 2 savaites bėgdamas long run 30 km, patyriau labai įdomų jausmą, 28-29 km saulėtą ir karštą dieną pašiurpo visa oda ir lyg šaltis pradėjo krėsti. Iš pradžių lyg ir išsigandau, bet vėliau supratau ,kad greičiausiai organizmas pradėjo energiją gaminti iš baltymo. Per kelis long run buvo minčių nubėgti kokius 35-40 km, bet pažadėjau Daliui jokių improvizacijų, tai teko mintis varyti šalin. Labai laukiu savo pirmo maratono ir kartu bijau, nes nežinau, kas bus, bet aš tikiuosi, kad viskas bus super”.:

Linas: „Įspūdžiai ruošiantis su Daliaus pagalba vis dar puikūs ????. Labiausiai dėkingas už paaiškintą bėgimo ABC, nes, pasirodo, kad visas įmanomas klaidas aš jau padariau ????. Aš gyvenime nesu bėgęs tiek kilometrų, bet kažkaip nuovargis neužsilaiko. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tų kilometrų visiškai nejaučiu, kojos tikrai sunkios ir jaučiasi, kad paskutiniu metus jos turėjo neblogą krūvį. Bet bendra savijauta tikrai gera ir tas labai džiugina”.

Taigi su tokiomis mintimis mes gyvename ir pradedame specifinį pasiruošimo maratonui etapą.

Šią vasarą išsikėliau sau ambicingą tikslą – paruošti tris žmones maratonui nuotoliniu būdu. Prieš pradėdamas dirbti su bėgikais, iškėliau jiems keletą tikslų: iki maratono turi būti likę bent 3 mėnesiai ir kiekvienas iš jų turi žinoti savo slenksčius (šitoje vietoje aš jiems padėjau). Šie du dalykai, mano nuomone, yra vieni iš svarbiausių, norint atlikti reikiamą aerobinį darbą. Kalbant paprastai, „surinkti“ daug lėtų, kraujotakos sistemą stiprinančių, kilometrų.

Darbus pradėjau nuo detalios periodizacijos paruošimo ir kiekvieno bėgiko esamos būklės įvertinimo. Galima labai stipriai suklysti, duodant per didelį krūvį, bet manau, kad šioje vietoje viskas pavyko gan šauniai. Vyrukai pluša „rinkdami“ kilometrus, o didžiausias iššūkis pasirodo yra ne kilometrų skaičius per savaitę, kaip galėjo pasirodyti pačioje pradžioje, o bėgimas pagal mano nustatytus pulso intervalus.

Prieš rašydamas šį įrašą, paprašiau vaikinų, kad jie pasidalintų savo mintimis, tekstų nedailinau 😀 Taigi, Tautvydas: „Jeigu kas nors, prieš 10 metų man būtų pasakęs, kad pradėsiu ruoštis maratonui, būčiau bepročiu išvadinęs. Kai pradėjau bėgioti šiek tiek intensyviau prieš porą metų pradžia nelabai patiko.Galvojau, kad tai ne man, bet paklausius protingų patarimų pradėjau stebėti širdies darbą ir po truputį bėgti. Nubėgau 5 km, 10 km, 21 km bei tyliai pradėjau galvoti apie 42 km ????O tada, kažkaip netikėtai, atsirado Dalius – pasiūlė sudalyvauti jo projekte. Labai apsidžiaugiau galimybe gauti rimto trenerio priežiūrą ir laukiau treniruočių pradžios. Pradėjęs bėgti labai nustebau kaip po kiekvieno bėgimo prie to paties pulso vidutinis greitis pradėjo gerėti. Nuo 6:06 iki 5:05 ir manau, tai  dar ne pabaiga. Gavęs pastabų dėl bėgimo technikos, kad „nereikia šokinėti nuo vienos ledo lyties ant kitos“ ir mojuoti rankom į visas puses. Sužinojau apie naujas raumenų grupes, kurias pradėjo skaudėti judant link teisingesnės bėgimo technikos. Kažkaip pradėjau bėgdamas daugiau atsipalaiduoti, kvėpavimas pasidarė tolygesnis, motyvacija tik didėja. Viskas juda tik pirmyn ir tuo labai džiaugiuosi.  

Užbėgsiu įvykiams už akių, jie dar nežino, kas jų laukia liepos – rugpjūčio mėnesiais. Pažiūrėsime ar po keturių savaičių sulauksime komentarų, kad viskas lengva 😀

Lino komentaras (taip pat originalus): Dalius priėmė mane savo globą ir pasiūlė savo pagalbą pasiruošti maratonui. Pradžioje labai apsidžiaugiau, bet tuo pačiu ir išsigandau, nes supratau, kad vasara nusimato darbinga… ????.  Pamatęs Daliaus programą labai apsidžiaugiau, nes buvo vien tik easy run ir recovery ????.Niekada nebuvau išgėgęs po 5 kartus per savaitę, tas šiek tiek gąsdino, bet po pirmųjų savaičių supratau, kad bėgiojant pagal protingai sudaryta programą, tai ne tik kad įmanoma, bet ir poilsio per akis ir energijos dar lieka kitai veiklai.   Tiesa pasakius, man pavyko įgyvendinti vieną sunkiausių, bent jau man, uždavinių, ištrinti visą turėtą info apie bėgimą ir 120% pasikliauti Daliumi. Tai labai palengvina viską, nes tau reikia tik bėgti ir daugiau nieko. Buvo ir sunkesnių momentų, kai supykau ant pulsometro ir laikrodžio (ryškiai tuo metu buvo sugedę :)), nes vienas rodė per didelį pulsą, kitas – per mažą greitį. Bet dabar lyg ir susitaisė ????. Dar vieną karčią piliulę teko nuryti, kai bėgdamas recovery Vingio parke, užsiroviau ant ėjiku. Esu įsitikinęs, jie manęs ten tykojo. Bėgu sau ramiai, prisistato ėjikai ir po truputi, lėtai, žudikiškai mane lenkia. Aš prisižadėjęs, Daliui neviršyti pulso ir beatodairiškai jo klausyti, turiu susitaikyti su šia patyčia. Dar bandžiau apeliuoti, kad tai yra mažų mažiausia nesąžininga ir ne mandagu, jie tik žudikiškai nusišypsojo ir NUĖJO ????. Dabar visada apsižvalgau ar nėra kur pasislėpusių ėjikų ????. Šiaip bėgiodamas pagal Daliaus programa jaučiuosi puikiai, lengva ir kažkaip ramu. Koks gi mano šios avantiūros tikslas? Būsiu neoriginalus, tikrai žinau, kad pagerinsiu savo PR ir tikrai žinau, kad neįvykdysiu Olimpinio normatyvo, tai viskas kita nėra labai svarbu. Tiesiog mėgaujuosi bėgimu…. gal tai ir yra tikslas, jausti malonumą bėgant greit ir daug ????. Bet Dalius sakė, kuo toliau tuo bus sunkiau. Bijau kad kitas komentaras gali būti nebe toks džiugus ????.

Taigi, vyrukai po kol kas gyvena tokiomis nuotaikomis. Kitame įraše detaliau aprašysiu jų treniruočių specifiką ir savo įžvalgas.