Dar vienas rytas. Už lango šalta. Labai šalta. Ant stalo garuoja ką tik paruošta kava. Mintys paskendusios tuštumoje. O gal tuštuma paskendusi mintyse. Sunku apsispręsti. Per daug pasirinkimų. Per daug laisvių. Per daug neriboto vėjavaikiškumo ir per mažai atsakomybių. Už save. Už veiksmus. Už rytojų.
Blog’as
Paradoksalu. Kartais jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau du skirtingus gyvenimus. Bet nei vienam pilnai nepriklausyčiau.
Kelyje
Viename iš jų aš nuolatos esu šaukiamas būti kelyje. Tai pasaulis, kuriame švaistau dienas klajodamas ne tik iš miesto į miestą, ne tik iš šalies į šalį, bet kuriame trankausi iš ateities į praeitį. Retkarčiais tūkstančius kartų per dieną. Gyvenimas – amžinas judesys ir virsmas, kurio dalimi esu. Sustojimas traktuojamas kaip anomalija.
Man patinka šis gyvenimo būdas. Jame dienų ilgumas priklauso nuo akimirkos žavesio. Kartais metai pralekia lyg viena diena, o kartais naktis trunka ilgiau nei dešimtmetis. Jaučiuosi laisvas, nesuvaržytas ir netobulai paprastas. Manęs nėra supančiojusi daiktų turėjimo manija, man nėra svarbu, ar miegosiu ant suoliuko ar prabangiame viešbučio numeryje.
Kol kelias kuriasi po mano kojomis, tol aš nesustoju žingsniuoti. Kur? Tai nėra svarbu. Banalu, bet galutinis taškas – tik stotelė, kelionės iš niekur į kažkur.
Fikcinėje realybėje
Tai pasaulis, kuriame jaučiuosi vienišas. Tik kiek kitaip. Gal kitaip nei dauguma tą supranta. Įsivaizduokite situaciją: kambaryje pilname žmonių, kad ir pačių artimiausių, tu nesijauti būdamas socialinio gyvenimo dalimi…
Man patinka žmonės ir bendravimas su jais. Nerealus jausmas keistis žiniomis, gyvenimiška patirtimi ar tiesiog blevyzgoti apie belenkokius plėnius, kurie atlekia tą akimirką į galvą. Tačiau viskas turi ribas. Ir kartais mąstau, kad manosios yra prie pat manęs. Tai trumpas laiko tarpas, kuriam sukapsėjus, aš pavargstu nuo mane supančiųjų.
Tampu tuščiu indu, kuris manajai sielai yra per didelis.
Simbiozė
Vakar naktį grįžau iš Dublino. Rakinant duris, žinojau, kad Čitukas laukia manęs. Ji pasitiko klajoklį, sumaniusį dar vieną gimtadienį pasitikti kelyje.
Tokiomis akimirkomis jaučiuosi tarsi žmogus žvelgiantis pro langą. Kartais matau tolį, o kartais savo paties atspindį. Ne visuomet galiu pasirinkti, ką matyti, bet ne visuomet ir reikia pasirinkimo galimybės.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
Eiti per gyvenimą galima įvairiai. Vienas iš būdų – žygiuoti maršo žingsniu ir daužyti kitus lyg spardytum nušalusias kopūstų galvas lapkričio gale. Šis judėjimas – perspektyvus iki akimirkos, kuomet tampama kopūstu kito, galingesnio sutvėrimo, kelyje. Susidūrimo momentas, praturtintas fejerverkais ir fanfaromis, galiausiai nugula istorijos vadovėlių puslapiuose. Žvelgiant iš įsimintinumo pusės perspektyvos, tai yra milžiniškas pasiekimas asmens gyvenime, tačiau visuomeniniu pagrindu – stagnacija, neatsižvelgiant į laimėjimus.
Norėčiau gyventi laikais, kuomet magija ir drakonai buvo tikri. Norėčiau egzistuoji pasaulyje, kuriame fikcija ir realybė būtų taip glaudžiai susipynusios, kad tik sapnai alsuotų tikrumu.
Manajame pasaulyje drakonai būtų atsakingi už paros laiko formavimą. Nesuskaičiuojama galimybė į dangų pakilusių būtybių užstotų saulės spindulius, taip sukurdami naktį. Nei vienas žmogus nežinotų, kiek laiko truks į žemę, ne savo noru, atėjusi tamsa. Tačiau šis įvykis niekam nesukeltų baimės. Pradingus paskutiniams saulės spinduliams visoje planetoje imtų kaukti, bet tik pasąmonei girdimas, auksinių angelėlių choras. Plonučiai, šaižiai cypiantys, balseliai turėtų magiškos galios. Jie kiekvieną žmogaus sielą paverstų nejautria, jokių emocijų negeneruojančia, kempine. Išnyktų ne tik baimė jausmas nepamatyti dienos šviesos, bet ir nerimas būti suėstam vieno iš milijonų sidabrinių drakonų. Išnyktų visi jausmai. Žmonės lyg zombiai klajotų po tamsoje skendinčia žemę. Ieškotų beprasmybės prasmės, o ją radę, nežinotų, kaip elgtis ar ką su ją daryti, nes tai nesukeltų jokių užgesintų jausmų.
Drakonams pavargus levituoti danguje ir vėl sugrįžus į savuosius urvus, žmonės keletą valandų būtų akinami deginančios saulės šviesos. Šios akimirkos būtų skirtos meditacijai. Tai laikas, kuomet nustojus veikti kaukimo sukurtai jausminei apatijai, žmonėms tektų susikoncentruoti į save. Reikėtų susidėlioti savąją savastį iš viduje pabirusių mozaikos dėlionių. Ne visiems pavyktų. Dalis liktų įkalinti tuštume. Dalis išprotėtų. Dalis nusiviltų iš naujo atradę tikrąjį „aš” veidą. Pasauliui grįžus į savąsias vėžes beliktų tik laukti sekančio užtemimo ir viltis, kad kitą kartą pavyks save nulipdyti tokiu, kokiu dar niekam nėra tekę būti.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
Kai buvau mažas pienburnis (vaje, šis žodis skamba baisiai) norėjau būti ZORO. Manęs taip stipriai nežavėjo nei betmenas, nei supermenas, nei vėžliukai nindzės. Juolab manęs neįkvėpė Songokas ar moteris katė. Man imponavo juodai apsirengęs čiuvelis, blogiukams ant subinių (retkarčiais) raižantis Z raide. Turiu įtarimą, kad pomėgis juodai spalvai mano pasąmonėje yra užgimęs ir užsilikęs iki pat šių dienų dėl jo padarytos įtakos, besiformuojančio vaikio psichikai.
Stebiu kaip sninga. Pūgos ganymas akimis mane hipnotizuoja. Didelės, šaltos ir sunkios snaigės drimba iš begalinio dangaus. Žmonės sako, kad nėra dviejų identiškų snaigių. Mane kankina abejonės. Sunku patikėti, kad begalinėje jų karalystėje neatsirastų nors dviejų, identiškų lyg vandens lašų, snaigių. Juk jos – tas pats vanduo tik kitos formos.
Jeigu man reikėtų bėgioti tik išlipus iš lovos, aš tikrai be jokių apgailestavimų ar verkšlenimų mesčiau sportą. Nieko nėra blogiau (žinoma, kad yra) gyvenime nei pirmas pusvalandis ar visos 60 min po nakties miego. Tą laiko tęstinumo vienetą jaučiu apatiją viskam – galvojimui, valgymui, kalbėjimui, po velnių, net sau.