(da)gyvenau iki gyvenimiškojo etapo, kuomet pasirašau visokiems šposams. Vienas jų – Baika tour, į kurį, iš pradžių, užsirašiau, o tik vėliau pagalvojau, kad gal aš truputi ne ten papuoliau, nors realiai tik atmynęs iki pirmosios rimtesnės tarkos (žvyrkelio) suvokiau, kad o, vaikyti, bus “linksma”, bet apie viską nuo pradžių.
Mojuojantys vėliavomis, garsiai rėkiantys, dažnu atveju, vietoje argumentų, naudojantys keiksmažodžius, stoja mūru ginti šalį, šeimą.. Tik vargu, ar jųjų vadai yra tikrieji šalies gelbėtojai, šalies, kurios ginti nereikia.
Ilgą laiką, grįžus iš Portugalijos, buvau tuščiai keistas. Tylėjau. Nerašiau. Mąsčiau, kaupiau, bendravau, ištaškydavau save visur ir visiems, o galiausiai vakare, stebėdamas pro langą, besileidžiančios saulės raudonai nudažomus debesis, nerasdavau jėgų prisėsti ir parašyti, kad ir keleto minčių, kad ir sakinio, kad ir žodžio. Minčių visuomet turiu daug, jos gyvena manyje, prašosi į laisvę, bet pavargęs po treniruočių, išsunktas nuo bendravimo, darbo, skaitymo, nesugebėdavau prisėsti ir brūkštelėti blog’e.
Ir šis įrašas nebus ilgas. Kiekvienas žodis rašosi sunkiai. Jau trečiasis kavos puodukas aušta, padėtas šalia klaviatūros. Čytukas miega šalia. Už lango žaibuoja. Aš mąstau, kaip jums papasakoti apie tuštumą, o tiksliau [kartais] apie jos siekiamybę.
Nežinau, ar jūs esate susidūrę su jausmu, kuomet jaučiatės tušti. Tai savijauta, kuomet galvoje nėra minčių, likęs tik spengiantis garsas ausyse. Nėra praeities. Tiksliau ji yra, bet jos projekcija dabartyje yra bevertė. Praeitis – faktas, lygiai toks pats faktas, kaip žinojimas, kad raidė A yra pirmoji abėcėlėje. Ateitis yra fenomenas, kuri ateis, bet kurios niekada nesulauksime. Ateities virsmas dabartimi yra neženklus, todėl emocijų kreivė slenka lygiagrečiai X ašiai.
Nežinau, kaip jūs, bet aš bijodavau šios stagnacijos. Man ji nuolatos asocijavosi su kūrybiškumo mirtimi. Tokio tipo tuštuma prilyginau žmogaus kelionei iš kažkur į niekur.
Tačiau skaitydamas knygą apie emocijas, suvokiau, kad egzistuoja scenarijus, kuomet tuštuma yra vienintelis išsigelbėjimas nuo tamsumos. Suvokiau, kad žmonės, tame tarpe ir aš, gyvena nuolatiniame triukšmo chaose ir net minimalus jo išnykimas sukelia nerimo bangą, kad kažkas negerai. Mes per dažnai bijome “kažko”, kurio net negalime įvardinti.
Tuštuma, pati iš savęs nėra neigiamas reiškinys. Tai mes, nemokantys būti joje, ją demoralizuojame. Žmonės, keliaujantys pragaru, atiduotu labai daug už ramybės oazę. Na, o mes, privilegijuotieji, nuolatos rasime, kuo pasiskųsti. Net ir tuomet, kuomet esame pilni.
Ir iš viso, manau, kad mes nebūname tušti, mes būname per daug pilni, per daug pavargę, per daug prisigėrę aplinkos ir kitų žmonių emocijų. Ši visuma sukuria lėtinio nuovargio būsena, kuomet po truputi atrofuojasi emocijos, jausmai, instinktai. Mes pradedame jaustis apatiški, gimsta tuštumos jausena.
Tuštuma yra skirtinga. Kartais ji yra bespalvė, kartais ji nereikalinga, o kartais – siekiamybė.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
Važiuoti grupėje – labai nejauku. Ypač man, nė karto nevažiavusiam joje. Aš suprantu, kaip reikėtų elgtis, suvokiu, kaip turėtų elgtis kiti, bet niekada nežinai, kas gali nutikti kelyje. Duobės, vėjas, posūkiai, minimalus koncentracijos praradimas, prastesni dviračio valdymo įgūdžiai, nachališkumas, adrenalinas, nuovargis, noras laimėti, pro šalį lekiančios teisėjų mašinos ar motociklai yra kritimų priežastys. Nežinau, ar būna grupinių plento varžybų, kuriose pavyksta jų išvengti. Šiose varžybose vien prieš mano akis “atsitiko” keletas kritimų. Keletą jų mačiau kituose divizionuose. Šį kartą man pavyko jų išvengti, bet tai kainavo daug jėgų, o trečiame etape, tai buvo “išplaukimo” priežastimi. Tad reikės mokytis geriau valdyti dviratį, reikės priprasti važiuoti grupėje, bet apie viską nuo pradžių.
Ar užmarštis yra vienintelis žmogaus kelias į sutelktinę bendruomenės laimę? Ar tik paslėpti dalykai užmaršume, gali priversti skirtingas komunas sugyventi taikoje, o kariaujančias tautas – sudėti ginklus? Kazuo Ishiguro tiesiogiai jums neatsakys į šiuos klausimus, bet knygoje “Palaidotas milžinas” papasakos mitologinę istoriją, apie Britaniją, skendinčią paslaptingoje migloje, kurios magiška galia ištrina žmonių atmintį, palikdama tik nuotrupas iš praeities.
– Kristupai… Kristupai, kelkis, kelkis greičiau… Žemė, Kristupai, po velnių, – tolumoje skambėjo pažįstamas vyriškas balsas, primenantis įskilusio varpo gaudesį. Tik šiuo metu mano didžioji sąmonės dalis vis dar santykiavo su pasąmonės demonais, tad prireikė gerų septynių gilių įkvėpimų, kad suvokčiau, kur aš, kada aš, o svarbiausia, kas aš esu. Oras kajutė buvo tvankus, atsiduodantis pelėsiais, pavargusių vyrų prakaitu ir mirtimi. Būtent pastarasis padaras buvo pastoviausias mano kelionių palydovas. Artimas lyg šeimos narys ir svetimas lyg sąžinė.
Suprasti ir pajusti sportą nėra lengva. Suprasti pamišusius dėl sporto asmenis taip pat labai sunku. Nors ką aš čia dabar kalbu (rašau). Suprasti kitą žmogų, galima sakyti, yra “misija neįmanoma”. Kuomet skiriasi pasauliai arba net dimensijos, dialogo radimas yra iššūkis. Tačiau viskas (žinoma, kad ne) yra įmanoma, reikia tik laiko ir noro. Atėjus į sporto pasaulį, žmogų pasitinka tam tikros “paniatkės”, nors ne, tai labiau panašu į tam tikras, kiek kintančias, atsižvelgiant į žmogų, tezes. Pastarosios yra lyg generalinės tiesos, prieš kurias individas nepakovos. Juk 2+2=4, nors tu ką (Orwel’o knygoje 2+2=tiek, kiek pasakyta). Taigi, gana vynioti į vatą. Rašau apie universalias sporto tiesas, be jokios abejonės, kintančias ir prisitaikančias kiekvienam individualiai.
Error: API requests are being delayed for this account. New posts will not be retrieved.
Log in as an administrator and view the Instagram Feed settings page for more details.