Norint (ne)susižaloti (šią žiemą) reikia:
Nesugebu sau atsakyti į klausimą, ko aš nuoširdžiai noriu iš šio gyvenimo. Tik ne taip banaliai: nuliovos mašinos, pirtelės prie ežero ir trijų nekilnojamo turto objektų, skirtinguose pasaulio taškuose. Bet dar banaliau – ką ir kaip turėčiau daryti, kad nugyvenęs gyvenimą pasakyčiau, xex, buvau fainas ir laimingas.
Mano kadienybėje, kaip ir daugumos (turbūt), nestinga pakilimų ir nuosmukių. Vienus mes susikuriame patys, kitus sukuria aplinkiniai, treti, veikiami karmos, Dzeuso ar saulės Dievo Ra, nutinka savaime. Būnant pakankamai stiprios psichikos asmenybe, turint pakaltinimo bilietuką, mokant vesti derybas su racionaliuoju ir emociniu „aš“, ir žinoma, žinant, ko norima iš savęs ir gyvenimo, tie kalniukai yra natūralia kelionės dalimi. Sakykime, tai lyg važiavimas iš Vilniaus į Klaipėdą. Juk nesiparinama, kai tenka vilktis paskui furą, lenkiančią kitą furą, kai tenka gestų ir kitokių veiksmų pagalba paaiškinti mikros ar panašių transporto priemonių vairuotuojama/oms, kad savo 90 km/h greičiu galėtų vilktis pirmąja juosta ar kai pastringame kamštyje, susidariusiame dėl kelio remonto plius tokių pačių hipsterių kaip tu ar aš, kurie klykia yolo Palangoje arba Nidoje, nuo penktadienio iki sekmadienio. Na, ok, perskaičiau, ką parašiau ir suprantu, parinamasi ir gan stipriai. Nes tai erzina, tai užknisa. Taip neturėtų būti mūsų susikurtame idealiame pasaulyje, kuriame visus metus žydė gėlytės, visi vairuoja aplinkos neteršiančius ferarius, maksiminės bandelės visuomet šviežios ir nuo jų nedidėja pilvukas, o koksas pardavinėjamas kilogramais visose norfos vaistinėse.
Taigi, jeigu stogą daužo, kad ir minimaliai, tokie dalykai, kaip: kamščiai, lojantis kaimynų šuo, žalios arbatos dėmelė ant nuliovų HnM marškinukų ar stringantis internetas, mokantis gyvenimo subtilybių per Netflix’ą. Kaip gali neturėti įtakos, kiek rimtesni nuosmukiai? Kaip gali neturėti įtakos dalykai, kuomet žmogui, tokiam kaip aš, varančiam per gyvenimą be tikslo, lekiančiam per balas ir klystkelius, trisdešimt penkis kartus per parą pametančiam keliuką ir nuo senų laikų susipykusiam su racionaliuoju bei emocionaliuoju „aš“.
Atsakymas. Negali.
Taigi, nors ir negaliu konkrečiai atsakyti į gan svarbų egzistencinį klausimą. Net ne gan, o patį svarbiausią. Bet žinau, kas mane stumia pirmyn: į savo gyvenimą esu prisimėtęs begales atsakomybių. Nežinau, ar tai „veikia“ kitiems, bet man, kuomet esu atsakingas už kitus, tai yra milžiniškas motyvacijos šaltinis. Taip, būtent atsakomybės jausena ir pagalba kitiems yra tas dalykas, kuris suteikia man laimės šuorus. Žinoma, kartais jos nebūna prifarširuota tonomis ir žinoma, ji nesuteikia tiek daug visko, kiek galėtų duoti koksas iš norfos vaistinės, bet kol kas tai veikia.
Kai tai nebeveiks. Bus pztds.
P.S. Berods jau esu sakęs, kad nepriimkite mano rašliavų už gryną pinigą. Tai labiau šokoladinis litas ar bandelė su cinamonu. Žinoma, sakiniuose yra daug manęs, bet taip pat juose slypi ir nemažai kūrybos. Riba, skirianti realybę nuo fikcijos yra tokia plonytė, kad vaikštant ja, niekada negali žinoti, kurioje pusėje manęs yra daugiau.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
Mąstau, kad man, bręstančiam, bet dar neįžengusiam į krizinį gyvenimo laikotarpį vyrukui, būtų naudinga užsirašyti į džentelmenų mokyklą. Žinoma, ši mokslo, šviesos ir dorovinio ugdymo įstaiga neprivalo būti užkoduota ir paslėpta po mokyklos vardo statusu.
Tai bus trumpas įrašas apie mus, mus supantį pasaulį ir jo kreivumą. Tačiau absoliutinti negalima.
Mielas dienorašti,
vakar buvau Kaune. Buvo neramu. Rombai ties sankryžomis. Deganti eglutė. Elegantiškai kultūringi praeiviai, nemėgstantys portugalų. Šiandien buvau Panevėžyje, mielas dienorašti, geriau būčiau likęs Kaune…
juokauju juokauju JUOKAUJU!! Nebuvau vakar Kaune.
Na, o Panevėžyje šiandien buvau. Wow, koks nerealus atnaujintas maniežas. Smagu, kad „kažkas“ vyksta mūsų jaunojoje šalyje, kurios geležinkeliais rieda.. (ok, nieko nesakau).
Šiandien iš tiesų buvau Panevėžyje. Vyko aktvatlono varžybos. Trys maniškiai dalyvavo šioje sporto fiestoje. Visi pasirodė fantastiškai. Gal net ryt apie tai parašysiu plačiau. Aš išgėriau du kavos puodukus iš „Džentelmeno“ (berods toks pavadinimas). Ir sudeginau daug nervų.. labai daug. Kiekvienos varžybos, kuriose dalyvauja mano atletai, nervų sistemai – išbandymas.
Na, o jeigu dar rimčiau. Teko žiauriai anksti kelis, tad nespėjau brūkštelti rytinių minčių. Tai atliksiu ryt. Gal net už abi dienas. Sorriukas (debiškai skamba).
PS. bet tikrai tikrai, juokauju aš dėl miestų. Visi Lietuvos miestai yra faini. Na, gal tik Didžiasalis nelabai (juokauju).
Nemeskite į mane akmens. Ačiū.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
Sportą galima suprasti įvairiai. Sporto galima nesuprasti. Šį vyksmą galima ne tik suprasti, bet jį jausti ar išjausti. Galima būti plūgu ir tiesiog arti, negalvojant, nejaučiant ir nesiparinant. Na, o tai yra vienas iš pasirinkimų. Kelių yra daug, tiesų dar daugiau. Viskas yra susipynę. Tikra Santa Barbara (vyresni žmonės, tokie kaip aš žino, apie ką aš).
Užvakar įvyko labai auč dalykas. Lipdamas laiptais žemyn nepastebėjau, kad yra likęs dar vienas laiptukas. Tad su visa drąsa, atsipalaidavimu ir kūno svoriu (kurio, mano laimei, daug nėra) stačiau koja tikėdamas, kad ji tuoj pasieks žemę. Bet tai neįvyko. Tą mikro akimirką, kai pakimbama ore, suprantant, kad žemė jau turėjo būti pasiekta, o tu vis dar leidiesi žemyn, pradeda skaudėti dar nepasiekus tikslo.
