Seniai nerašiau apie sportus, kurių mano gyvenime netrūksta. Tad, važiuojam. Pakalbėkime (keistai skamba šis žodis, kuomet aš rašau, o jūs skaitote, bet tebūnie) apie tikslus ir periodizaciją.
Teko pasilenkti dar sykį. Šį kartą į mane skriejo vaza. Galimai prieš tai paleistas pliušinis meškinas, mylimajai pasirodė per daug švelnus įnagis karui sulošti. Nereikia būti genijumi, kad suprastum elementarų faktą, jog prieš keletą akimirkų išsakyti argumentai, turėję numalšinti kilusį įtūžį, nesuveikė.
Po keleto traukuliškų durų skambučio zvimbtelėjimų, suurzgė Čyta. Taip, jūs mane supratote teisingai. Suurzgė katė. Bangos namuose būna keliamos dar didesnės, kuomet ima čirškėti domofonas (durnavotas žodis). Tie, kas turite šį plastmasės gabalą namuose, ne tik kaip interjero puošmeną, žinote jo skleidžiamus garsus. Dažniausiai į jį (ar per jį, o gal juo) skambina arba suveda kodą: woltas, barbora, Jahovos liudytojai ar eiliniai bulvių pardavinėtojai. Manuoju atmetu, juo naudojasi keletas draugų.
Dar niekam (tikriausiai) nėra padėjęs mąstymas, kad esi niekam tikęs. Kad esi žmogysta, nesugebanti tinkamai (pagal viešai prieinamus standartus) atlikti pačių elementariausių užduočių, kurios kitiems yra tarsi dieviškoji duotybė. Šių darbų amplitudė yra be galo plati. Tokia plati, kad net nėra galimybės jos suskaičiuoti. Nebent tai būtų skaičius – begalybė plius vienas. Bet kad būtų viskas aišku, ne taip, kaip ant delno, mestelsiu keletą pavyzdžių: sugebėti priparkuoti automobilį iš pirmo ar bent iš antro karto; neapsitaškyti baltutėlių marškinių (kiekvieną kartą) valgant barščius; bent kartą gyvenime patekti ant „Žmonių“ viršelio; nubėgti visų įmanomų ilgių maratonus greičiau už fainiausią bendradarbį; uždegti laužą; išvirti skanią pienišką makaronų sriubą, kuri kiek atvėsus, pasidengia šlykščia plėvele; svaičiotis sąmojingais bajeriukais; nueiti bent į du pasimatymas su tuo pačiu žmogumi; pakeisti perdegusią lemputę, neatjungiant pusei rajono elektros tiekimo; įpilti „kurmio“ į vamzdžius. Kaip ir minėjau, šis sąrašas neturi pabaigos, nors gal ir turi, nes galimai visi tikę žmonės „daeitų“ iki jojo [galo] (tik kita prasme), o tu, kadangi esi niekam tikęs, tikrai jo nepasieksi.
Dėliodamas pirmojo sakinio formuluotę omenyje turėjau mąstymo galią, padedančią tapti sėkmingu asmeniu (vėl pagal viešai prieinamus standartus) arba regresuoti, atsižvelgiat į poziciją, iš kurios yra vėpsoma į esamą situaciją. Nors iš tiesų, mano mintis yra daug paprastesnė. Gan (per) dažnai mes įsikalame į galvas, o dar dažniau mums įkala į makaules, kad esame niekam tikę. Tik tas „niekam tikimas“ esti skirtingo kalibro: nuo visiško pzdts (aka lūzeris) viskame iki tik tam tikrų situacijų, kuriose tu esi pzdts koks lūzeris. Ir visais įmanomais atvejais tai nėra super smagus dalykėlis žmogui, besikeberiojančiam per gyvenimą. Nebent esi komikas, įkūribinęs tokio veikėjo rolę, tuomet viskas okey.
Nesu psic.. (..terapeutas, ..analitikas, ..atras, ..ogas), kad galėčiau pradėti dėliotis mokslu pagrįstas tiesas, bet esu gan nuovokus (va ir pasigyriau), kad pastebėčiau tendenciją, vienijančią žmones: jie egzistuoja, prisiklijavę niekamtikeliškumo etiketą. Iš dalies toks esu ir aš (minėjau, kad amplitudė yra gan plati). Manuoju atveju man į galvą buvo kalama (čiuju ir dabar kažkiek yra), kad nemoku rašyti ir kad esu čiutku liurbiavotas (nuo žodžiu liurbis) šiuo klausimu. Tad mano rašliavojimas yra tik laiko švaistymas ir beprasmis šilumos kūrimas (jeigu nors kažkiek gaudotės fizikoje, suprasite). Tad logiškai dėliojant minčių seką, iš dalies, tai sukelia pasaulinį klimato atšilimą, o tai, savo ruožtu, naikina pingvinus. Po paraliais, o juk jie man labai patinka (ypač tie, Madagaskaro, o ypač Kovalskis).
Nuo mažumės man buvo sakoma, kad esu niekam tikęs ir sporte. Klykdavo, kad esu mergaitė, kuri nieko nepasieks, tad verčiau eičiau ir užsiimčiau kita veikla. Čiuju, kad kažką labiau mergaitiško. Tik tie sakytojai niekada tiksliai neįvardindavo, ką turėčiau veikti, metęs bėgimą. Būnant vaikinu gan sunku suprasti, kas yra mergaitiškos veiklos. Dabar mąstau, jomajo, kaip tai buvo/yra seksistiška, o rašant šį tekstą ima kirbėti mintis: et, gaila, kad „teko“ susirgti ir atsisveikinti su pro sportu. Būtų buvę smagu įrodyti, kad jie klydo. Dabar tenka būti niekam tikusiu treneriu [jie taip sako]. Matot, pakilo tiek jų, tiek mano level’is. Kaži, o kas bus vėliau? Gal būsiu niekam tikęs prezidentas (?)
Meluočiau sakydamas, kad sugebu 100% atsiriboti nuo tokių pasakymų ir murkdymų po purvą. Kartais tai žeidžia ir žeidžia gan stipriai, sukeldami vidinių abejonių. Kaip ir pasakymas, kad „tu jau esi pasiekęs Jėzaus amžių, o vis dar gyveni tik su Čyta“. Tačiau esu gyvenimo pamokytas, kad kelyje pasitaiko, norime mes to ar ne, blogų žmonių, kurie yra tarsi bakterijos, nuodijančios vandenį, tarsi gyvatės, kandančios be gailesčio, tarsi paleistuvės Lenkijos keliuose. Tad čiutku pasiparinęs, sumetu visą tai į šiukšlių dėžę ir pradedu koncentruotis į žmones, kurie tiki ir pasitiki manimi. Būtent tai leidžia rašyti apie pingvinus, beveik kasdien bėgioti ar važinėti dviračius, dirbti su žmonėmis, padedant siekti jųjų svajonių. Privalu tikėti fizika, nes jeigu yra kas gramzdina, būtinai bus ir kas kelia.
Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂
Už lango tyliai lijo. Keista, pagalvojau, kodėl lietus sunkiasi iš dangaus tik ketvirtadieniais. Tačiau ties šia mintimi susirūpinimas kritulių fenomenu dingo. Grįžau prie darbo stalo ir įkritęs į krėslą garsiai atsidusau. Iki darbo pabaigos dar buvę likę keletas valandų. Jaučiausi lengvai apdujęs. Ši būsena – gan retas reiškinys mano gyvenime. Buitekiškas vakarėlis, į kurį buvau įtrauktas pusiau prieš savo valią turėjo prierašą „tau būtina nors kartais nusirauti, surūgėli“ yra priežastimi šios save ėdančios savijautos. Matyt, kad man nėra lemta tapti vakarėlių liūtu. Šmėstelėjęs frazeologizmas pavirto šypsniu mano veide.
Kodėl neparašei, kad grįžai į miestą? paklausė jis, nukąsdamas paskutinius žodžius. Baigusi smilkti cigaretė vaikino rankose atrodė nenatūraliai. Lyg netyčia pakliuvęs daiktas, gal net ne iš šio gyvenimo. Kaip ir mintys. Svetimos sau pačioms. Mergina, jai įprastu gestu, kilstelėjo abu pečius, šiek tiek suraukė nosį, švelniai primerkusi akį, sulaikė kvėpavimą. Nežinau, tyliai iškvėpdama atsakė. Nežinau. Jos akyse šmėstelėjusi ugnelė neliko nepastebėta. Visą šį laiką jis žvelgė merginai į akis, verdamas ją iki pat sielos gelmių.
Kalbėti apie pavasario laukimą yra nepatogu ir griežtai draudžiama pagal visas ant stalo neišraižytas taisykles. Juk dar net Kalėdos nėra atėjusios į mūsų kiemą. Tad šis, negaliu pasakyti, kad magiškas laikas yra puiki terpė minčių padėliojimui apie žieminius batus. Tik ne apie tuos, su kuriais lekiate į ofisą, pardę ar pasimatymą, o apie tuos, su kuriais vyksta rimtas reikalas – bėgimas. Pasitelkęs pro master expert phd Dominyko iš S-Sportas pagalbą, pristatau jums žiemai skirtų bėgimo batelių top’inę apžvalgą.
