Susimąsčiau, o gal jau būtų pats laikas grįžti į doros kelią ir pradėti treniruotis nuosekliai. Šios išganingosios mintys vemtelėjo mano galvoje, kuomet supratau, kad pralėkė net 8 mėnesiai be tikslingo sporto. Žinoma, viskam yra savo priežastys.
Žmonės žino, kad sąlyginai daug (kiekvienas vertina pagal save) skaitau. Taip pat nuovokauja, kad nemažai (galioja tas pats vertinimo kriterijus) surenku kilometrų bėgdamas. Todėl sudėję šiuos du aspektėlius, natūraliai išspaudžia užklausą: “būk geras, parekomenduok knygų apie bėgimą ar sportą”. Žinot, truputi gėda prisipažinti, kad nesu itin didelis šio žanro mėgėjas. Dažniau renkuosi filosofinius brukalus apie gyvenimą ar meilę (o, varge varge). Eilinį kartą netilpdamas į nusistovėjusius gyvenimiškus rėmus. Tačiau tam tikro dydžio knygų apie sportą bagažą esu susikrovęs. Taigis, jūsų dėmesiui knygos, mano akimis, vertos dėmesio.
Protingieji dėdės (ir išmintingosios tetos), o ypač tie (ir žinoma, tos), kurie itin mėgsta, it papūgos nuolatos (persiprašau už suabsoliutinimą) gargaliuoti išmintingomis išminčių (sakoma, kad taip dėlioti minčių nevalia) tezemės, pasakytų man, naglai žiūrėdami į akis, kad laikas gydo. Mėtosi begėdžiai tokio pobūdžio banaliomis it pirmadienio rytai frazėmis. Tripsena iš malonumo vietoje savo mažutėmis kojytėms, tarsi, jų piršteliukai būtų paveikti amžino įšalo.
Sakau Jums bom Dia, nes pas mus gatvėse taip sveikinamasi (žinoma, kol dar galima binzinėti lauke). Įtariu, kad esate pastebėję situacijų, kuomet nors trumpam išvykus iš Lietuvos, kad ir į Suvalkus apsitavarinti pieniškomis dešrelėmis (sorry VMVT), prigriebiant čiu_čiut non alko Lech’o, gerbiamoji tėvynė patamta “pas jus”, o būvimas užribyje (atceit užsienyje) – “pas mus”. Įdomiai susisuka varžteliai tavariščiams draugams (kaip pasakytų didis (nors pakeitus tik dvi raides, žodyje įvyksta magiškai įdomi transformacija į “dėjęs”) oratorius Orlauskas* *būtinai paminėsiu, kad tai tik mano nuomonė ir į nieką aš neapeliuoju), bet drįstu pastebėti, kad ir manieji, minimaliai, bet ima klibėti (nuo niekada nesibaigainčių portugališkųjų kalniukų ir velniškai gardžių natų. Taip, deja, bet pasigyriau dar kartą). Juk ir šis tekstas turėtų būti ne apie mane ir manasias sapaliones, o apie stebuklą, prasidėjusi iš nekaltai dorų minčių, galiausiai virtusiu stirpriu, it Van Damo kūnas, klubu, kurio pavadinimas, et, koks gražus – Affidea NEKO team. Tai, tarsi, mažytis tarpelis tarp juodai mėlynų audros debesų, pro kurį prasiskverbęs saulės ruoželis net ir didžiausiam niurzgai suvirpina veido nervus, suformuojantis šypseną.
Jeigu būčiau popsinis čmo (dabar tiesiog čmo), norėdamas sulaukti kuo daugiau populiarumo sakyčiau, kad negaliu gyventi be iššūkių. Galimai didžiąją jų dalį suvaidinčiau, it koks verkšlenantis Betmenas (atminty įstrigusi viena iš Betmeno filmo dalių (joje jam lūžo stuburas), kurioje braukinėjo ašaras didysis herojus, moteris katė ir net Pingvinoidas). Tačiau pilstyti iš tuščio į kiaurą ne tai, kad nemoku, bet tiesiog nemėgstu. Tad visokiausi iššūkiai, kurie šiuo metu trendina it “Last Christmas” daina gruodžio mėnesį, manęs netraukia (gal labiau tiktų būtojo dažninio laiko panaudojimas – netraukdavo). Žinoma, iššūkis iššūkiui nėra lygus (tačiau šią filosofinę mintį palikime kitiems blog’o įrašams).
Gan dažnai pokštauju (mat esu išdykutis), kad gyvenimo pabaigoje manęs laukia one way (dabar labai modna taip sakyti) kelionė į šiltus kraštus. Tačiau darau prielaidą, kad tai nebus kelialapis į Gran Kanariją, Dominykos respubliką ar Balį (nors niekas nežino kaip bus). Galimai tai bus kažkuo panašu į H. Memling’o triptiką „Paskutinysis Teismas“. Pragare manęs tykos pekliškos šėlionės su pusnuogėmis velniūkštėmis sieros kubiluose (net neabejoju, kad apačioje juos nuomos lietuvaičiai). Juk ne itin doro krikščiono galas (skamba dviprasmiškai, ane?) privalo būti toks ir ne kitoks. Jeigu klystu, drąsiai meskite pirštinaitę man į veidą.
