Lietuva – Kosovas 0:4 – rezultatas, o tiksliau, puiki proga pasireikšti ZuikiamsPuikiams. Visuomet yra skaudu pralaimėti. Nebent esi iš tų padarų, kurie stato olibete už savo paties pralošimą.. Lygiagrečiai pralaimėjimas – skaudus įvykis ir sirgaliams. Tačiau.. tokiomis akimirkos į dienos šviesą pasipila “įdomesnių” įvykių grandinė.
Shinjiru (信じる) – pirmoji tatuiruotė. Ją pasidariau netekęs mylimo žmogaus. Kaip Ji pasakytų: “dangus pasiėmė”. Bėda tik tame, kad aš niekada nebuvau religinga asmenybe. Netekęs Jos pykau ant pasaulio, pykau ant Jos pačios, pykau ant kvailo jos Dievo, pykau ant savęs. Ji mane mokė tikėti gerumu, žmogumi, Dievu. Ji mane mokė tikėti, kad viskas bus gerai. Tačiau aš, paskendęs juodumoje, te sugebėjau užsirašyti Shinjiru “tikėjimas”.
Greitai lekia dienos. Per greitai. Man tai ne itin patinka, bet nieko pakeisti negaliu, tad belieka tik gailiai atsidusti ir judėti kartu su laiku. Nuoširdžiai norėjau jums aprašyti kiekvieną savaitę atskirtai, bet gyvenimas iškrėtė pokštą ir neradau tam laiko (o gal įkvėpimo) raštelti blog’ą, bet parašiau gan gerą įrašą apie pasirinkimo galimybes (paskaitykite, jeigu dar to nesate atlikę) “Tylėti negalima kalbėti. Pirma dalis.” (pažadu bus ir kita dlIA, tikrai tikrai, tikiuosi).
Geliančiai skausmingos ir tuščios kojos; į veidą pučiantis vėjas, priverčiantis galvoti, kad stovi vietoje; nereikalingai skausmingų minčių pergrūsta galva; iš rankų krentantis kavos puodelis; vienas kitas aštresnis žodis ir…
Gan keistas jausmas vyrauja manyje, skaitant tik anglų kalba. Šį jausmą sustiprina galimybė skaityti tik elektronines knygas (Kindle). Žinot, jaučiuosi, tarsi, skaitymas būtų patapęs nepilnaverčiu. Sakykime, iš dalies dirbtiniu. Galimai tam įtakos turi mano anglų kalbas žinios, kurios tikrai nėra geros. Kartais tenka pasinaudoti žodynu, o tai skaitymo procesą paverčia minimaliu darbu. Tačiau knygų vasario mėnesį būtą daug ir pačio įvairiausio kalibro: nuo ką tik iškepto B. Obamos darbo iki egzistenciolizmo klasiko – Kamiu šedevro. Jeigu prabėgom (turbūt taip sakyti nevalia) turėčiau brūkšteltį keliais žodžiais apie bendrąją atmosferą, tai šio mėnesio knygos “turi” daug rimtumo, užduoda daug klausimų, atidengia daug skausmo.
Tylėti negalima kalbėti. Tik vienas, kartais atrodytų nereikšmingas kablelis, gali turėti milžinišką įtaką. Nors galbūt esu neteisus, kad ir sąmoningai sakinyje sukūręs neužtikrintumo jauseną, įterpęs žodį “gali”. Kablelis, be jokios abejonės, daro įtaką. Jis sukuria asmeniui galimybę pasirinkti poziciją. Tačiau problemą aptikau kiek giliau. Įžvelgiu pavojų pačioje būtinybėje jį padėti. John Locke pasakytų, kad tai užteršto tabula rasa (tuščias lapas) pasekmė, kuomet užpildome jį patirtimi ir taisyklėmis. Žinoma, patirties “rinkimas” yra neišvengiamybė, o štai taisyklės. Jos yra praeities svoris ant mūsų pečių. Tai noras apsaugoti ateitį nuo užmarštyje padarytų klaidų. Tai pergalės skonis. Tai mūsų fobijų, laimėjimų, netekčių, iliuzijų išraiška, kuriant teisingą gyvenimą. Būtent šios taisyklės mumyse tyliai šaukia, kad būtina pasirinkti, kad būtina padėti kablelį.
Jeigu prie ko ir pripratau gyvendamas šalia vandenyno, tai prie nuolatinio vėjo. Iš pradžių dar kreipdavau dėmesį į jo pūtimą, o dabar .. hmm.. tai neturi kažkokio reikšmingo skirtumo. Lai pučia jis 25, 30 ar 35 km/h greičiu. Na, tik kai užpučia 40-45 km/h į lauką su dviračiu nelendu. Nesijaučiu saugiai esant tokioms oro sąlygoms. Žinoma, bėgti kai tokie škvaliukai užpučia irgi nėra lengva užduotis. Na, bet gyventi šiltnamio sąlygomis būtų neįdomu.
