Apie švietimo reformą diskutuojama daug, juk vienu ar kitu kampu visi yra prisilietę prie jos. Kai kas šiuo metu mokosi arba yra ką tik baigę mokyklą. Ten dabar pėdina atžalos (nors tikriausiai važiuoja) dalies ėjusiųjų, o arčiausiai švietimo šaknų – mokytojai ir “tetos/dėdės”, kurie būtent ir sprendžia sistemos klausimus.
Taip jau yra nutikę, kad motyvacija yra itin trapi mistinė jėga, galinti pakelti asmenybę iki aukštumų arba atvirkščiai – nugramzdinti ją iki pat Hado požemių. Apie tai yra prirašyta begalės knygų bei straipsnių, prikurta nesuskaičiuojama galybė podcastų, šią tematiką nagrinėjo tokie asmenys kaip Abrahamas Maslow, Davidas McClelland. Kai kurios jų teorijų dalys sutampa, kitos prieštarauja vienai kitai, bet visi sutinka, jog ši jėga turi velnišką įtaką žmogaus gyvenimui.
Ar yra vienas vienintelis teisingas būdas kaip tinkamai pasiruošti bėgimo varžyboms, tarkime, maratonui, pusmaratoniui ir kitoms distancijoms? Manau, kad tiesa slypi kažkur anapus, o mano asmeninė nuomonė: nėra vieno būdo. Metodikų yra daug, nes kiekvienas treneris turi savo individualų požiūrį į pasiruošimą. Šiame įraše pasidalinsiu trumpomis bendrinėmis įžvalgomis kaip aš matau pasiruošimo proceso formavimą dviem aspektais: techniniu ir mentaliniu.
Nutariau nugludintą asfaltą iškeisti miško paklotę. Ar ilgam ir su kokiomis emocijomis, tuojau paaiškinsiu. Esu keletą kartų bėgęs miške, kartą Italijoje ir vieną kartą X-trasoje. Visais išvardintais atvejais, bekelės bėgimuose neradau jokios magijos, kuria dalijasi visi trail bėgikai. Tad mano sąlytis su trail bėgimu yra skurdus. Galbūt aš esu brokuotas, o galbūt sugadintas urbanistinis žmogėnas. Dar vienas galimas variantas, kad trail bėgimas yra sunkesnis fiziškai (ypač, kai nesi tam pasiriuošęs). Toks bėgimas reikalauja daugiau jėgos kojose ir žinoma, kitokios bėgimo technikos. Nuolatiniai kalniukai, besikeičiantis gruntas ir staigmenos, kaip netikėtai “rasta” šaknis po samanomis išmuša net iš ritmo, bet ir nesuteikia papildomos romantikos, kurios ir taip trūksta. Nors galbūt abipusiam ryšiui atsirasti reikia daugiau laiko ar bent jau ramesnio bėgimo. Manau, kad dar grįšiu prie šio reikalo. Kada nors.
Manau, nebus daug prieštaraujančių žmonių minčiai, kad kiekvienas bėgikas, besiruošiantis varžyboms, geriausios formos nori būti varžybų dieną. Akivaizdu, kapitone? Norint, kad šis įnoris taptų realybę reikia sistemingai tam ruoštis. Žinoma, tai galioja tuomet, kai žmogus yra sudalyvavęs ne vienose varžybose, bėgimas yra ne tik vakaro pasilakstymas, o rimtesnės treniruotės. Treniruočių metodologijų yra daug, dar daugiau yra trenerių bei filosofuojančių šia tema. Pasakyti, kad yra tik viena teisinga kryptis, būtų šventvagiška ir neteisinga. Aš garsiai mąstau, kad tinkama judėjimo kryptis yra ta, kuri leidžia progresuoti (ar dirbant kitaip, progresas būtų kitoks, tai jau kita tema, reikalaujanti diskusijos), o ar ji geriausia, populiariausia, ar dar kažkokia “-iausia”, koks skirtumas. Esmė, kad varžybų dieną žmogus būtų geriausios fizinės bei mental formos ir tai atsispindėtų varžybų rezultate.
Jau knygos pavadinimas leidžia įtarti, jog kūrinyje bus liūdesio. Ar jo bus daug, neatskleidžia, bet palieka užuominą apie laimingos pabaigos galimybę. Bet ar taip gali būti?
Kai mąstome, skaitome, kalbame apie 19 amžiaus vidurį, o ypač apie Europos gyvenimą, pirmiausiai įsivaizduojame dalykus, susijusius su I-uoju ir II-uoju pasauliniais karais. Potemių yra daugybė: karas ir jo poveikis žmogaus individui, politiniai ir ekonominiai veiksniai, nulėmę tolesnį pasaulio formavimąsi, postraumatinis periodas, holokaustas, diskriminacija, trėmimai, tam tikrų literatūrinių žanrų gimimas… Būtų galima tęsti ir tęsti. Bet pradėsiu apie Roberto Seethalero knygą „Tabakininkas“.