fbpx
Home Apie sportą Baika tour aka pragaro virtuvė arba Klaipėda – Vilnius dviračiu

Baika tour aka pragaro virtuvė arba Klaipėda – Vilnius dviračiu

by Neko

(da)gyvenau iki gyvenimiškojo etapo, kuomet pasirašau visokiems šposams. Vienas jų – Baika tour, į kurį, iš pradžių, užsirašiau, o tik vėliau pagalvojau, kad gal aš truputi ne ten papuoliau, nors realiai tik atmynęs iki pirmosios rimtesnės tarkos (žvyrkelio) suvokiau, kad o, vaikyti, bus “linksma”, bet apie viską nuo pradžių.

Baika tour

Baika tour – minimas, lenktynės, socialinis įvykis, išgyvenimas, savaitgalio pramoga, nuokrypis nuo kasdienybės. Galėčiau vardinti ir vardinti, kas tai yra, bet kiekvienam dalyviui, tai vis skirtingas formatas. Aš šį renginį žiūrėjau kaip į pramogą, (užbėgsiu įvykiams už akių, jos nebuvo daug), kuomet galima kiek ilgiau pasivažinėti dviračiu. Tai važiavimas iš Klaipėdos į Vilnių, kurio pusė trasos driekėsi plentu, o likusi dalis graveliu, miškais, pievomis, o poroje vietų beveik per dumblą. Šios kelionės atstumas – plius minus  400 km. Aš susukau 416 km per 18 val gryno važiavimo.

Startas

Startavome šeštadienį 8 val ryte nuo perkėlos. Turėjome 12 km policijos palydą iki pirmosios graveikos. Na, o nuo ten vėliava į rankas (čia toks posakis, kas nežinote) ir pirmyn. Ai, vos nepamiršau dviejų labai svarbių dalykų: myniau su išnuomotu gravel’iniu dviračiu iš Tomo Vaitkaus, o antra, aš per savo 30+ gyvenimo patirtį esu važiavęs vos kelis kartus ne plente. Tad pirmieji gravelio segmentai atkratė smegenis, kepenis ir ausis taip, kad suvokimas “bus linksma” tvokstelėjo žaibo greitumu.  Dviratis buvo belenkaip smagus, galima sakyti, kad jis buvo su traktoriaus padangomis, bet vairas ir sėdėsena (pats pasireguliavau :D) man buvo nepatogios. Žinau žinau žinau, kad tai nebuvo pats protingiausias sprendimas, bet aš su savuoju BMC ir 25 mm padangomis nebūčiau niekaip įveikęs tokio atstumo bekele. Buvo ne vienas žmogus, įveikęs Baiką ant plentinio ir su 25-30 mm padangomis. Aš žemai lenkiuosi prieš juos. Va, jie/jos, mano akimis, verti didžiausios pagarbos.

Pirmosios valandos

Pradžia buvo lengva. Ypač kokie 50 km. Mynėm pagrindine plentu. Aš daug laiko praleisdavau priekyje. Smagiai ėjo kojos. Tik mano bėda, kad mažai gėriau ir valgiau. Aš esu iš tų žmonių, kurie mažai vartoja skysčių ir mažai valgo. Na, o minant daug ir karštyje, į save reikia grūsti daug visko, bet kai nėra suformuotos disciplinos, prisiversti sunku, nors ir žinant, kad tai yra būtinybė.

Taigi, pirmosios valandos pralėkė lengvai ir su vėjeliu. Kitos kelios valandos jau nebuvo tokios smagios. Teko apie valandą kratytis ant žvyro. Visas kelias buvo išmuštas bangelėmis. Rasti nors kiek lygesnio kelio buvo beveik neįmanoma. Važiuojant lėčiau, ir vis labiau kepinant saulei darėsi vis sunkiau. Tik ne fiziškai, o morališkai, kad lupi lupi, o kilometrai nesirenka. Gelbėjo tik mintis, kad pirmajai dienai esame nusimatę numinti apie 180-190 km. Tad 50 km čill’o, dar keletas valandų tarkos, dar kiek plente ir jau beveik 100ukas kišenėje. Na, o dar sustojimas gerai valandėlei prie Lūksto ežero ir nuotaika beveik kaip per Kalėdas.

Tik va čia atėjo lengvas “boom”, galvojau, kad iki nakvynės vietos liko kiek mažiau nei 100 km, bet kolega perskaičiavęs primetė, kad liko visgi apie 120 km. Na, ką padaryti, kiek daugiau, bet reikia varyti. Tik dabar kelionė driekėsi per patį karščio piką.

Pirmos dienos vidurys

Čia jau pradėjo “ateidinėti” negėrimo pasekmės. Per 100 km išgėriau apie 1.5 litro vandens su elektrolitais, suvalgiau keletą Ramūno Navardausko gamintų ryžių užkandžių. Jie belenkaip faini! Tačiau savijauta ėmė prastėti, nors dar nesuvokiau, kad tai mitybos pasekmė.

Tam, kad būtų lengviau ir kad nesukčiau sau į galvos dėl nesąmonių, įsikaliau į makaulę, kad kitas tikslas – Tytuvėnai. Tai miestelis, kurį dauguma pasirinkimo kaip sustojimo tašką dėl baisiai išgirtos picerijos. Maniau, kad  tai bus keleto valandų minimas, beeet baisiai klydau. Iki ten kapojom daugiau nei 4 valandas, o numynėme tik (o gal reiktų sakyti “net”) apie 70km. Šis kelio ruožas man buvo žiaurus, atkratė dar labiau. Dabar, kai rašau, net nepamenu tiksliai visų vietų, bet žinau, kad buvo gravelio, miško, kažkiek plento. Tačiau, ką gerai pamenu, kad pradėjo skaudėti dešinę pėdą ir dešinės rankos riešą, kurį susitrenkiau per zavalą Baisogaloje. Reziumė, į Tytuvėnus atvykau jau šiltas kaip tapkė. Picos skrandis niekaip nebūtų priėmęs. Toks jausmas, kad susitraukė kokius keturis kartus. Tad pasirinkimas – Maxima ir kas nors gaivesnio. Tipenant su plentiniais batais ir šalmu ant galvos, mane užkalbino keletas moteriškių. Joms rūpėjo keli dalykai, pirma, iš kur aš, o antra, ar aš esu futbolininkas. Ką?!?! Akimirkai sustojau, pažiūrėjęs į jas leptelėjau “retkarčiais esu” ir nupėdinau toliau.

Viskas, ką šio sustojimo metu sugebėjau į save sugrūsti tebuvo sauja trešnių ir 0.5 jogurto. Norėjosi kažko gaivaus, kaloringesnio ir gaivinančio. Žinoma, labai vyliausi, kad tai manęs nepramuštų. 😀 Begeriant jogurtą mane pasiekė žinia, kad iki nakvynės nėra likę, kaip mes galvoje, apie 40-50 km, iki jos cieli 80 km. Aš iki pat dabar nesuprantu, kaip 180-190 km (pagal pirminį planą) virto į 250 km. Mistika.

Dienos damušimas

Išmyniau nusiteikęs damušti tuos 80km ir su viltimi, kad bus mažiau gravelio. Aha, buvau naivus. Padavė tarkos kaip reikiant. Plius teko važiuoti miško takeliais, kirsti keletą upokšnių, bristi dumblu, o tuomet jį valytis iš batų. Teko vieną kartą tvokstelėti kelį į akmenį, bet nestipriai. Akmeniui labiau skaudėjo nei man. Teko minti pievomis, per smėlį. Teko kalbėti su žmonėmis ir jiems aiškinti, kas mes, iš kur mes, kodėl mes. 40 km įveikėme tik per 2.5 val. Prisipažinsiu, ši atkarpa buvo sunki. Labai sunki. Gal labiau morališkai nei fiziškai. Saulė ir “įdomus” maršrutas daužė gerai. Sunkiai laikiau vairą su dešine ranka, ypač kai ilgiau kratydavo, bet nei akimirkai nebuvo minties sustoti. Na, tik prie pardės, kurią pasiekiau beveik 20 val. Joje įkaliau dvi porcijas ledų, nes reikėjo atvėsti. Tiesa, valgyti ir gerti sekėsi sunkiai. Skrandis nedirbo, buvo susispaudęs ir skausmingas. Pamokos, mielieji vaikai, pamokos.

Paskutiniai 40 km

Jėgų buvo likę vos vos. Juk jau 12 valandų buvo praleista kelyje, iš kurių net 8 val ant dviračio. Ką veikiau tas likusias 4 valandas, geras klausimas. Galvojau, kad sustojimai buvo trumpesni. Didžiausia laimė, kad tarkos buvo likę tik apie 15 km, tad paskutinį gabaliuką įveikėme per 2 su trupučiu val.

Beminant paskutinius kilometriukas “atėjo” apšvieta, kad pardės nebedirba. Tai reiškė tik vieną – JOKIO MAISTO negausime! Ir nakvynė, ironiška, bet pavadinimu “Medžiotojų sostinė” (ironiška, nes aš nevalgau mėsos) tegalėjo pasiūlyti arbatos ir 80g riešutų. Praleidę 14 valandų kelyje, iš kurių 10 val ant dviračio, su draugeliu nuėjome miegoti tuščiais skrandžiais, tačiau švaruoliai iš po šalto dušo ir su briedžio galva virš galvų. Patys kalti, tiek galiu pasakyti 😀 Ai, prisiminiau, važiuojant kolegai į ratą atsitrenkė paukštis!! Visą tą vaizdą mačiau, tarsi sulėtintame kine. Labai gaila, labai labai gaila paukštuko 🙁

Antroji diena

Miegota tik/net 7 val. Išmiegota gerai. Atsikėlus suvokiau, kad esu žiauriai alkanas. Tad pirmojo sustojimo laukiau tarsi dievobaimingojo išrišimo, kuris nusimatė – Circle K.  Tik prieš tai įkalėme TASTE MAP kavos. Aš gi ne veltui visą kelią tempiausi aeropress’ą ir kavos dviem puodeliams 😀

Circle K mane nuliūdino. Nulis, lygiai nulis opcijų sumuštinių ir viso to jų maistu, kad būtų be mėsos. Žinoma, jie parduoda, ką nori, bet fcuk, nuuu nors vienas submartinas, ar dar koks velnias galėtų būtų vegetariškas. Visa laimė, kad buvo salotų indelis. Tik man juk reikia ANGLIAVANDENIŲ! Tad geriausia, ką radau – šokoladiniai gaidelio sausainiai. SIS geliukai ir batonėliai buvo suplanuoti ateičiai.

Pamokos

Antrają dieną nusprendžiau gerti daug ir tvarkingai nuo pirmųjų kilometrų. Pažado laikiausi, gerdavau kas 10 min, o kas 20-30 min valgydavau. Savijauta visą dieną buvo ženkliai geresnė. VALIO! Taip, žinoma, kad buvo sunku, bet bent jau viduje viskas buvo okey 🙂

Sunkiausia dalis

Iki Jonavos buvo easy!! Nes plentas. Na, tik užpakalį belenkaip skaudėjo. Turbūt nuo sėdėsenos, nes balnelis juk mano. Jonavoje radom belenkaip smagią bandelinę. Gerai suėjo bandelių maišas ir baisi kava 😀 Nuotaikos tikrai puikios.

Paskutiniai 120 km kainavo laaaaaabai daug jėgų. Belenkaip daug gravelio, milžiniškas karštis. Ir vis sunkėjantys segmentai. Vėl gavom pievų, akmenų, labai daug tarkos ir dar bala žino ko. Žinau, kad iki namų likus 50 km nebesekiau atstumo. Tik myniau myniau, ai, ir dar, nuolat savęs klausiau, “už ką”. 😀

Vievyje teko pakalbėti su vietiniai bachūrais. Papasakojo apie paniatkes, karštį, kuris duoda į galvą labiau nei vodkė, avarijas ir vakarėlius. Dar sužinojau, kad šiame miestelyje yra belenkaip geras kabakas “Sėkmė”, gal kas esat buvę? Mąstau, kad reikės užsukti pas ribetas.

Paskutinė ašarų pakalnė – nuo Grigiškių iki Gariūnų. Kodėl, kodėl kodėl kodėl reikėjo važiuoti tais smėlynais? 😀 Nekomentuosiu, ką apie tai galvoju.

Na, ir galiausiai finišas prie Litexpo, lengvas bazaras (kalbu, lyg būčiau iš Vievio) ir dar 10 km iki namų.

Pabaigos pratarmė

Rašant šį tekstą, ima juokas, bet kai myniau buvo sunku, buvo pikta, na ok, buvo vietomis ir juokinga. Buvo visko. Ir tikrai buvo sunku. Klausiate (jeigu ir neklausiate, atsakysiu), ar kartosiu kažką panašaus. Taip, bet tikrai ne šiais metais. Pasimėgausiu plentu. Ir žinoma, kad kitą kartą reikėtų minti su savo dviračiu, bent jau būtų daug mažiau diskomforto, tikiuosi.

Coelho stiliuko pabaigos žodelyčiai

Gyvenimas per trumpas, kad sėdėtume ant sofkutės, reikia nepabijoti pasinerti ir į avantiūras. Taip, būna sunku, būna labai sunku, bet bent jau bus, ką atsiminti. Kitu atveju, pralėks pilkas gyvenimas, nepalikęs nei menkiausio šešėlio.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai mane paremti NEKO PATREON’E 🙂

0 comment
5

You may also like