Į klausimą „kaip jautiesi?”, „Ar viskas gerai?”. Gan dažnu atveju Mes atsakome gan šabloniškai „viskas ok”.
Bet ar tai visuomet yra tiesa? Gal tai tik dalis tiesos? Ar nėra kartais šis atsakymas lengvos formos atsakas: „apsiknisk”, „nenoriu apie tai kalbėti” (?)
Kodėl mes nenorime, negalime, nemokame, nesugebame pasidalinti vidinio pasaulio spalvomis (?)
Nekalbu tik apie negatyvius dalykus. Tai galioja ir šviesios emocijoms ir jausmams.
Iš kur šis užsidarymas, o gal santūrumas, o gal nepasitikėjimas ar netikėjimas?
Ar tai baimės tapti pažeidžiamesniu atspindys? Ar mes gėdijamės savęs? Gal nenorime pasirodyti silpni bei pažeidžiami. Gal nenorime, kad kiti pasijaustų blogai ar įsižeistų? Gal netikime, kad mus supras.
Ar šis uždarumas yra tik tam tikros grupės žmonių bruožas, o gal jis yra paplitęs daug plačiau ir giliau (?)
Mąstau, kad galimai tai – mūsų praeities šleifas, besitęsiantis nuo tamsesnių šalies istorijos vingrybių, kuomet buvo norima sukurti pilką visuomenę, kurioje visi broliai ir seserys yra lygūs (George Orwell „1984”). Jeigu kažkuo džiaugiesi, o kiti tuo negali pasidžiaugti – blogai. Jeigu turi tam tikro pobūdžio problemų – esi brokuotas.
Bet ar tai tikrai tai yra vien praeities šešėliai? Gal mes nelinkę atsiskleisti. Gal nenorime būti blogai suprasti. Nors.. nors tai iš dalies yra absurdiška. Juk, kauomet „reikia” išrėžti (ypaę internete) piktą ar net piktdžiugišką kritiką, savąjį minčių srautą, mes pamirštame santūrumą, uždarumą, savisaugą ir drebiame žodžius, it geriausi šios srities profai.
Tai kodėl, mes nesugebame atsakyti „Ar viskas gerai?” (?)
