fbpx
Home Mano sportas Ar trūksta iššūkių? Pirmasis vertikalus kilometras bėgant

Ar trūksta iššūkių? Pirmasis vertikalus kilometras bėgant

by Neko

Jeigu būčiau popsinis čmo (dabar tiesiog čmo), norėdamas sulaukti kuo daugiau populiarumo sakyčiau, kad negaliu gyventi be iššūkių. Galimai didžiąją jų dalį suvaidinčiau, it koks verkšlenantis Betmenas (atminty įstrigusi viena iš Betmeno filmo dalių (joje jam lūžo stuburas), kurioje braukinėjo ašaras didysis herojus, moteris katė ir net Pingvinoidas). Tačiau pilstyti iš tuščio į kiaurą ne tai, kad nemoku, bet tiesiog nemėgstu. Tad visokiausi iššūkiai, kurie šiuo metu trendina it “Last Christmas” daina gruodžio mėnesį, manęs netraukia (gal labiau tiktų būtojo dažninio laiko panaudojimas – netraukdavo). Žinoma, iššūkis iššūkiui nėra lygus (tačiau šią filosofinę mintį palikime kitiems blog’o įrašams).

Kaip žinia, esu spontaniškumų mėgėjas. Nedrįsčiau teigti, kad tai visuomet itin geras dalykas, bet yra kaip yra. Taigis, o situacija buvo tokia: žiūriu sau ramutis biatlono varžybas penktadienio vakarą (sergu už lietuvius ir norvegus). Kai staiga, stebint chebrytės kapojimą tai į kalną tai lėkimą žemyn nuo jo (velniškas greitis tik niekas nevažiuoja pas mane), apsireiškia nušvitimas – reikia pasidaryti žostką long run’ą su daug vertikalių metrų. Šiuo metu esu centrinėje Portugalijos dalyje (palengvina vertikalo rinkimą), kurioje nėra lygūmų. Tiesiog nėra. Šiame krašte vyrauja tik dvi opcijos: arba aukštyn arba žemyn. Ši mažytė subtilybė šiek tiek erzina, nes esu belenkoks lygumų mėgėjas. Smagumo neprideda ir paskutinė įkalnė, esanti prie namų, kurios ilgis 150 metrų, o statumas 15%.

Prieš keletą dienų bėgau 17.6 km plentu. Surinkau apie 350 vertikalių metrų. Pridėjus lietų ir vėją gimė ne pats lengviausias bėgimas mano gyvenime.  Tik jis pralėkė žaibiškai greitai, mat buvau gan stipriai susikoncentravęs į naujausios B. Obamos knygos klausimą (rekomenduoju, ypač audio formatą). Dėliojant žostkojo long run’o mintį, pamąsčiau, kad tokie du ratukai būtų visai cool. Plius jeigu dar subėgčiau greičiau (tąkart 17.6 km subėgau po 4:49), kad ir po 4:10, gautųsi lengvai hard core’inis darbukas. Tuomet (dabar jau drąsiai galiu pasakyti, kad deja) pamąsčiau, kad neturiu geliukų. Mat iš Lietuvos esu pasiėmęs tik izotoninį gėrimą (kodėl taip pasielgiau, logiško paaiškinimo neturiu). Bėgti tokio tipo long’ą be papildomos energijos ir gėralo būtų ne pati protingiausia mintis.

Išeitis gimė savaime – reikia per Garmin connect susidėlioti trumpesnį ratuką. Pvz. 5 ratukai po 6 km. Skamba fantastiškai gerai. Kas ratą galėčiau gurkštelti izotoninio gėralo, galėčiau lapinti ir stebėti kaip keičiasi rato įveikimo greitis, o visų svarbiausia, surinkčiau daug vertikalių metrų. Trumpai tariant, tobulas planas (iš Pinkio ir Malaukės serijos). Šį sumanymą šiek tiek pakoreagavo Garmin conncet’o rastas trumpiausias ratukas – 8 km ir plius minus 300 vertikalių metrų (galėjau pasirinkti kitą kryptį, bet joje didesnis automobilių eismas, tad likau prie šio varianto). Pamąsčiau, kad viskas okey. Vietoje 5 ratų, įkalsiu 4. Na, o mintis, kad vieno bėgimo metu suriksiu virš kilometro vertikalių metrų, uždegė kraują (nors galimai įšilau nuo šalia liepsnojančio židinio). Pasiruošimo darbas buvo baigtas. 4 ratai po 8 km su 1000+ vertikalių metrų. Tobula. Sunkiausia darbo dalis done, beliko tik subėgti. pff

Didžioji bėgimo (fail’o) diena

Mano nuotaikos nė trupučio neapkartino verkiantis dangus. Žinot, kai mane nuolatos sergi Lisa (graikų deivė), kažkoks kvailokas lietutis nėra baisus. Daug svarbesnis indikatorius – oro temperatūra. Ji tobula – 13° C.
Startas.
Trail takeliai Portugalijoje200 metrų plentu ir pasukimas (šį keliuką jau žinau) į kairę (varymas į kairę niekuomet nieko gero nežada). Čia mane pasitiko pirmojo įkalnė tarp apelsinmedžių ir obuolmedžių. Plentiniai New Balance’ai per purvą ir šlapią žolę slidinėjo kaip reikiat (variau eglute, tarsi, slidininkas). Tačiau kojose esanti jėga, stiprus nusiteikimas ir žinojimas, kad po 300-400 metrų vėl bus plentas, nuteikė optimistiškai. Jau po pirmojo kilometro, B. Obamos knygos klausymą iškeičiau į savojo rock’elio list’ą. Tai pridėjau dar šiek tiek jėgų (negalėjau susikaupti knygai, mat bėgau smagiau). Čia atsitiko pirmasis “ką?”. Vietoje to, kad tęsčiau bėgimą plentu, Garmin’as sucypė, kad varyčiau į dešinę. Ten žvyras… Na, ok, imam. Tas “kalniukas” su savo mini akmenukais buvo šlykščiai ilgas. Non stop į viršų apie vieną kilometrą. Šis bajeriukas atėmė daug jėgų (įdomu, o ko aš tikėjausi (?) kad tas 1000m+ pats savaime susirinks (?)).

Sekanti atkarpa – nusileidimas (o dievai, kaip faina) plentu (iš tiesų, tai nė velnio nefaina, nes nusileidimas buvo žostkai aštrus, plentas slidus mat juo tekėjo lietaus upė). Ir tuomet atėjo eilė antrajam “ką?”. Dar vienas netikėtas posūkis į kairę. Kodėl aš vėl išbėgu iš plento į … kažkokį kaimo keliuką. Atsakymas atėjo labai greitai. Jau po 300 metrų bėgau takeliu tarp vynuogynmedžių. Tik šis takeliūkštis su kiekvienu žingsniu darėsi vis siauresnis, slidesnis ir statestis (keletą kartų beveik tvojausi, nes padarius žingsnį, nučiuoždavau dvigubai tiek atgal). Pradėjau itin atsargiai rinktis, kur statysiu koją (kur mano plentas?).

Trečiasis “ką?” buvo skausmingiausias. Garmin’as sako “varyk tiesiai”. Aš sakau, “ei tu.. ten nėra kelio”. Jis man “yra”. Aš “nėra”. Ginčas baigėsi tuo, kad pradėjau ieškoti kelio. Kažką panašaus į taką radau (čia ir suplėčiau vėjinukę, kuri užsikabino už spyglių, tuo metu, kai įkėliau koją į balą (vandens buvo tik iki kauliuko). Šis mini išbandymas truko neilgai. Tik nusileidimas buvo itin status: per akmenis, molį ir lapus (galima sakyti, kad variau keturiomis. Ne tam yra sukurti manieji NB).

Kai jau galvojau, kad blogiau būti jau negali (visuomet gali, visuomet…) įsirėmiau į tiesiog suartą lauką. Štai ir atsakymas, kur dingo mano takelis – jį kažkas suarė ir vakar pasodino bulves. Rusai turi labai gera žodį – hu***inau per arimus lyg Bronius iš Kazlų Rūdos per mėšlavėžį. Maždaug kas dešimtame žingsnyje mano batas įklimpdavo tiek, kad ją raudavau lyg pasakoje apie ropės rovimą (tik nei katytė, nei pelytė nepadėjo).

Šis košmaras truko 300 metrų. Jį pakeitė dar vienas siauras takelis tarp medžių (klausiu dar kartą, kur mano plentas???). Vėliau jį pakeitė žvyrkelis. Ai, ir leiskite pasakyti, kad visą laiką variau tik į viršų! Kol galiausiai man pragydo angeliukai – plentas!! Plentas!! Aaa, koks geras jausmas bėgti, kai yra galimybė stipriai atsispirti. Ir dar viena gera naujiena – žinau šį kelią. Jau esu juo bėgęs. Deja, po kelių šimtų metrų Garmin’as vėl sučyrškė, kad reikia išsukti iš plento į žvyrkelį. Ta prasme? Kodėl?

Kelio pabaigaVisa laimė, kad tai buvo pusės velnio kokybės žvyrkeliukas, kurį pakeitė dar viena trumpa, kelių šimtų metrų atkarpa plentu. Ši, maždaug kilometro trukmės distancija, buvo vienintelė atgaiva mano sielai ir kojoms. Žinoma, ji baigėsi ir baigėsi nusileidimu siauru takeliu per akmenis žemyn (nepasakosiu, kaip buvo smagu leistis su plentinukais, manau, kad suvokiate). Paskutinė rato dalis, jau minėtoji 150 metrų ilgio ir 15% statumo įkalnė, į kurią bėgimas buvo panašus į lėtą ėjimą.

Jėėė!! Ratas įveiktas. Keletas gurkšnių SIS electrolyte izotoninio gėralo ir vėl į trasą!

Toliau detaliai jums nepasakosiu, kas ir kaip vyko. Paminėsiu tik, kad antrasis 8 km ratas buvo lengviausias. Žinojau, kur ir kas manęs laukia. Jį įkaliau lengviausiai ir greičiausias. Na, o štai trečiojo rato purvynių pradžioje pajutau, kad kojos manęs jau ne itin klauso, o leidžiantis žemyn, stačiausiosee vietose jos pradeda lengvai drebėti (maždaug kaip Trump’as, kai jam pasakojoma, kad čiuvas, tu pralošei). Būtent šiame rate pagalvojau, kad gal man užektų ir trijų ratų, bet šias kvailas mintis labai greitai nužudžiau (gi negaliu būti triochala prieš savo IG sekėjus. Mano rajone chebra to nesuprastų).

Paskutinis ratas buvo lengvai sunki kančia. Kojos manęs nebeklausė. Pulsas žemas, savijauta gera, jėgų ir noro yra, bet į kalną kojos neina. Kiekviena nuokalnė, kurią įveikinėjau degino keturgalvius it molotovo kokteiliukas, šildantis protestuojančių atakas. Bėgdamas paskutiniame rate, dar kartelį pamąsčiau, o gal geriau nebėgti į tą bulviakasio karo zoną, o apibėgti jį plentu, kad ir surenkant papildomus 3-5 kilomoetrus. Tačiau to padaryti sau neleidau. Reikia sukovoti iki galo. Ir štai, paskutiniai 150 metrų į kalną, galima sakyti pėstute, ir turiu pilną teisę spausti END (jaučiausi lyg Armstrong’as, bet ne tas iš Tour de France, bet tas iš mėnulio).

Įveikiau “plentinį” 32 kilometrų long run’ą per 2 valandas ir 53 minutes (5:25). Ha ha, o pamenate, svaigau apie pace’ą 4:10.. Įkaliau 1130 vertikalių metrų ir po keletos valandų suvalgiau dvi ledų porcijas (labai svarbi informacija). Žinot, dar niekada po treniruotės taip skaniai nesigėrė atstatomasis SIS REGO gėralas.

Ar ši istorija, pamokanti, nemanau. Ar juokinga, gal, čiu čiut. Ar man patiko, kai bėgau su bulvių kašinu, tai ne. Ar kada nors kartosiu kažką panašaus, hell yeah!!

Tekstas parašytas Capuchos, Portugal.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E

0 comment
0

You may also like