fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Apie mane. Išmokti gyventi.

Apie mane. Išmokti gyventi.

by Neko
Mano kelionė. neko

Dar niekada nebuvo taip sunku rasti tinkamus žodžius teksto pradžiai. Manyje tvyskuliuojantis mėšlas kaupėsi daugybę metų, nuodydamas mano sielą ir mintis. Kiekvieną kartą norėdamas papasakoti ar parašyti savąją istoriją, ar bent jau keletą jos fragmentų, atsitrenkdavau į baimės sieną, imdavo trūkti oro, o galiausiai žodžiai pavirsdavo tyla. Žinot, manęs negąsdina smerkimas, o tuo labiau kitų žmonių nuomonė apie mane. Nebijau būti nesuprastas. Vienintelio dalyko, kurio nenoriu, tai sušiktos (atsiprašau už šį išsireiškimą) užuojatos ir banaliai šlykštaus netikrumo. Pastarojo aš velniškai nekenčiu. Jo pilna ant kiekvieno kampo. Tai virusas ėdantis žmoniją. Tačiau šį kartą ne apie tai, lai tai būna savanaudiškas tekstas apie mane.
Štai ir vėl.. baigėsi žodžiai… paskendau tuštumoje, bet… 2014 matai. Po incidento Krasnuxoje man yra suskaldomas frontalis kaukolės kaulas. Lazdynuose daktaras tarsteli, kad man pasisekė… Pasisekė?? Man?! Pasisekė, kad mano galvos ir kūno tvirtumas buvo tikrinamas armatūros gabalu?? .. pasisekė, nes dar keli smūgiai ir.. traumatologo žodžiai: „trūko 1-2mm iki mirties, tau velniškai pasisekė”… Štai kaip prasidėjo mano pro sportininko karjeros pabaiga. Žinot, aš kada nors apie tai parašysiu knygą. Patikėkite, turiu, ką papasakoti.

Man uždraudė sportuoti 6-12 mėn. Pamenu, kad pirmas išbėgimas buvo po beveik 9 mėnesių. To keletos minučių bėgimo nepamiršiu niekada. Buvo sunku, buvo keista.

Kai žmonėms pasakojo, kad reikia gyventi kiekvieną dieną, kad reikia siekti svajonių, kad reikia mylėti gyvenimą ir save, aš kalbu taip ne todėl, kad esu prisiskaitęs literatūros (nors tai yra tiesa), ar noriu be muilo trendinti, bet todėl, kad velniškai gerai žinau, ką reiškia, kaip per keletą sekundžių gali sudužti gyvenimas. Žinau, ką reiškia, kai svajonės nuleidžiamos į kanalizaciją. Velniškai gerai žinau, kaip sunku yra atsitiesti.

Tačiau aš nepasidaviau. Grįžau į sportą. Jau kitų metų vasarą bėgau varžybose (stadione), bet mano sveikata „dingo”. Iš pradžių galvojau, kad man kažkas negerai, kad esu nevykėlis. Pamenu varžybas, po kurių treneris išrėžė man į akis, kad „nemoku kentėti”. Negalėjau paaiškinti, kad man kažkas blogai.. pats nesupratau, kas vysksta su manimi… kol… 2016 po daugybės tyrimų ir ieškojimų sužinau diagnozę – mirštu. Ta akimirka taip stipriai įstrigo atmintyje, kad galėčiau jums iki pačių smulkiausių detalių papasakoti viską, kas tą dieną vyko užkrėčiamų ligų ligoninėje.. (tačiau tai paliksiu knygai, kurią parašysiu.. kada nors). Rezume, o tiksliau pokalbis buvo toks: „Daktare, aš mirštu?”, „Daliau, viskas bus gerai”, „Daktare,.. ar?”, „Daliau, negalvok apie tai…”

Kaip galima negalvoti? Kaip b**t galima negalvoti? Man 20+, o mane organizmą beveik suvalgė virusas. Keletą akimirkų jaučiasi lyg kine. Negalėjau patikėti, kad visą tai vyksta su manimi. Apie mano būklę vaizdžiai pasakojo specialistė. Vertinkime organzimą 10čia balų. Nuo 0 iki 4 yra lengvas jo sunaudojimas (ligos, senėjimas ir pan.). Nuo 4 iki 8 – rimtesni pažeidimai, bet jie dar yra pagydomi. Nuo 8 iki 10 – kelio atgal nėra, per daug stiprūs pažeidimai. Manojo atvejo įvertinimas buvo – 7.5.

..štai ir vėl.. dingo žodžiai. Jaučiu tylą, o jūs, ar jaučiate ją? Tai buvo sunkus laikmetis, jeigu prieš keletą metų nežinojau, ar sugebėsiu grįžti į sportą po fizinių sužalojimų, tai dabar jau nežinojau, ar pamatysiu kitų metų vasarą. Tik šį kartą buvau draskomas iš vidaus. Tačiau man pasisekė.  Mane ėmė gydyti fantastiškai gera specialistė. Ji žinojo ir tikėjo, kad man galima padėti. Žinau, kad jums dabar bus sunku patikėti, bet vaistų ieškoti skridau į Indiją ( pažadu, kad apie tai parašysiu knygą, nes vaistus, kurie sprendė mano likimą gavau tik per plauką… ta savaitė Indijoje buvo, tarsi, bolivudinis filmas).

Man prireikė beveik 2 metų kol pilnai atsigavau (tas „pilnai”, ne visai toks „pilnai”, padarinių liko). Rašant tiesmukai, mane išgelbėjo Indija, nerealiai gera specialistė ir sportas. Pastarasis padėjo susiformuoti stipriam organizmui, kuris su vaistų pagalba sugebėjo laimėti kovą prieš virusą. Pamenu, kad pasibaigus gydymui, pirmasis dalykas, kurio paklausiau daktarės „Ar galėsiu sportuoti?”. Jos atsakymas buvo „Pamatysime”.

Kaip matote, į sportą aš grįžau. Tik, grįžimas buvo (yra) labai sunkus. Mano pirmasis 10 km bėgimas varžybose buvo per 36 minutes. Būtent po to bėgimo išsikėliau tikslą – 10 km „išbėgti” iš 30 min. Man to reikėjo kaip oro. Aš gyvenimo atidaužytas, privalėjau rasti jėgų ir noro nepasiduoti. Šį tekstą rašau iš dalies ir todėl, kad yra žmonių, kurie mane pašiepia, kad štai, tiek daug kalbu, tiek daug sportuoju, esu treneris, o vat greitai nebėgu. Man tai skaudu. Tačiau jie nežino (dabar gal paskaitys), per kokį šūdą turėjau eiti, kad ne tik galėčiau bėgioti, o kad iš viso galėčiau rašyti šį tekstą. Labai ilgą laiką mano kūnas nebuvo pajėgus „laikyti” krūvio. Apie greitą atsistatymą nebuvo nė kalbos. Pamenu, 2018 metai buvo žiauriai geri (man asmeniškai) – HM subėgau per 71, o tuomet kritau žemyn. Ta pati specialistė (su ja tenka periodiškai matytis) tarstelėjo tik tiek – „nepersistenk”.

Turbūt tai bus jau pabaigos mintys. Tam tikri įvykiai ir virusas iš manęs atėmė pro sportą. Nežinau, kiek ir ko galėjau pasiekti jame. Labiausiai erzina mintys, kad Lietuvos rinkoje buvau konkurencigas net sirgdamas. Natūraliai kyla klausimas, o kas būtų buvę jeigu… Deja, bet to niekada nesužinosiu. Pamenu, tarkim 2010 ar 2012, kai atrodydavo, kad daug sportuoju, kad rezultatai auga, o tuomet bam, subyru… Kaltindavau save, kad esu niekam tikęs. Kiekvieną kartą po nuosmūkio, ieškodavau jėgų grįžti, norėdavau bėgti greitai ir laimėti. Tuomet dar nežinojau, kad tas šūdas „valgo” mane. Dabar po n metų galiu racionaliai susidėlioti visas detales ir matyti bendrą vaizdą.

Xex, taigi, mačiau daug tuštumos ir nežinomybės. Šiuo metu tuos laikus primena tik keletas tattoo ant mano kūno (turbūt nereikia aiškinti, kodėl esu pasidaręs Indijos žemėlapį).

…norėjau parašyti super motyvuojančią pabaigą, bet pritrūkau žodžių…

Šis tekstas (jeigu nepagavote kampo) nėra apie tai „oh, koks aš vargšas”. Tai tekstas apie mano gyvenimo kelią. Jame buvo visko, bet aš nesustojau.. Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko pačių įvairiausių akimirkų.  Visą tai galima pavadinti savotišku yin/yang. Būna juodų etapą, būna pilkų, o būna ir šviesių. Kiekvienas iš jų kažką duoda, kažką atima. Tai formuoja asmenybę. Pasiduoti ar sustoti yra lengviausias kelias, daug sunkiau yra judėti pirmyn. Aš renkuosi judėjimą. Kuomet sunku, raginu ir jus nepasiduoti.

Taigi, aš esu Dalius (NEKO),  mano gyvenimo tikslas – gyventi.

P.S. Neskubėkime smerkti, teisti ar užgaulioti žmonių. Dažniausiai mes nežinome per kokį šūdą jie ėjo/eina. Geriau būkime tais, kurie padės išvysti šviesesnį rytojų.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E

 

0 comment
5

You may also like